QUOTE(Korsikiete @ 2006 12 24, 18:19)
Na nebent jai tas marazmas prasidėjo nuo 23 metų . Nežinau, kas jos galvoj sukasi... Kartais taip sustrateguoja, kad net stebiesi iš kur bobutei tiek sumanumo ir apsukrumo?.. .Kartais pagalvoji, kad keldama aplinkui chaosą, ji tiesiog pasisemia energijos... O vargšai gyvunėliai, ką apie juos šnekėti, ji juos taip myli, kad iš tos meilės... .
Todėl ir temą užvedžiau, gal kokį patarimą gausiu, kaip sugebėti ją priimti tokią, kokia ji yra, juk jos nepakeisi... Kaip nepykti ant jos dėl to, kad ji neturi užuojautos, supratimo ir pan... Dažnai mes svetimiems žmonėms esame tolerantiškesni, nei savo artimiesiems, nors gal kartais turėtų būti atvirkščiai... Vat dėl tos priežasties aš nerimstu, norėčiau nereikalauti iš jos to, kas yra tikrai ne jos jėgoms, suprasti ir pasikeisti... Bet kaip surasti savyje šitokią toleranciją, kaip sugebėti nekreipti dėmesio į jos intrigėles ir panašius dalykus... .
Klausimas būtų tau, - kodėl tu su ja gyveni
? Jeigu teisingai supratau, tai tu gyveni jos namuose, o ne ji tavo (ar aš klystu?). Tai kodėl nesusirinkus visų daiktų ir neišėjus kurti savo savarankiško gyvenimo? Juk viskas yra pasiekiama, tik reikia norėt ir siekt
.
Dalykas yra tas, kad dauguma iš mūsų patys stengiasi apsimetinėti, norėdami gauti kažką iš savo senolių (palikimą), nors jų pakęsti negali, tačiau apsimetinėdami patys kenčia, kad gautų tai ko nori. Ar nepaprasčiau ir negarbingiau būtų spjauti į viską ir to ko mes tikimės iš tų senolių, susikurti savo rankomis ir tada nei ačiū nereikės tam nemėgstamam žmogui pasakyti.
Tikiuosi tavo situacija kitokia. Bet, kad taip, ką aš čia paminėjau, gyvenime didžia dalimi yra, tikriausiai nepaprieštaraus man niekas. taip yra ir darbe ir šeimoje ir draugų rate. man asmeniškai šlykštu matyti žmogų, kuris artistiškai apsimesdamas šypsosi tau į akis (nenuoširdumas matosi labai puikiai), o už akių (žinai juk ir jauti tai pats, be to, yra ir daug ,,geradarių", kurie nepraleidžia puikios progos tavęs nepainformavę) oi kaip varo ant tavęs. Be to, kiek tenka girdėti kitų šlykščiausius pasisakymus blogo vadovo adresu, o pamatę tą vadovą atrodo būtų pasiruošę jam kojas išbučiuoti iš nuolankumo jam, ausis norisi užsikišti girdint nenuoširdžius, bet pačius gražiausius komplimentus. Kodėl?
1. ogi todėl, kad šitaip galima daug daugiau naudos išpešti iš reikalingų žmonių;
2. todėl, kad yra žmonių, kurie šitokiu pigiu būdu (kadangi yra tuščiagarbiai) leidžiasi paperkami, o gal nesuvokia, kad iš jų yra kartu šitaip ir pasityčiojama;
3. todėl, kad patiems truputį trūksta savigarbos, pasitikėjimo savimi.
Aš čia truputį nukrypau nuo tavo atidarytos temos esmės, nors kalba eina apie nenuoširdumą, apsimetinėjimą, nenorą susitaikyti su tokia esama padėtimi. O šitie dalykai yra toli gražu ne tik mūsų šeimose.
Taigi, nepyk, bet prašei patarimo. mano patarimas yra toks, išeik iš jos namų. Kadangi aš tave labai puikiai suprantu, nesiūlau susitaikyti su esama padėtimi (pati niekada su tuo nesitaikau), nes tu esi iš tų žmonių, kurie tokių dalykų (tavo aprašytųjų) netoleruos. Ir dėl to, kad netoleruoji - teisingai darai.
Be to, juk ir pati puikiai supratai, kad subrendusios asmenybės tu niekada jau nebepakeisi.
Patikėk, man irgi buvo pasiūlyta susidėti santaupas, ir geriau jau gyventi bendrame name, nei atskiruose butuose. Niekada su tuo nesutikau, nes niekada negalėčiau taikytis prie kito žmogaus charakterio, jo noro dominuoti bei valdyti, niekada netoleruočiau jo kaprizų. Aš galiu gyventi tik su žmogumi, kurį aš priimu tokį, koks jis yra, ir jis mane priima tokią, kokia aš esu... Taigi, mes kuriame savo atskiras šeimas, mes renkamės savo antras puses, o ne jų tėvus ar senelius, kurių požiūris ir vertybės yra kitokie nei jų palikuonių. Lygiai tas pats taikoma ir mūsų pačių tėvams bei seneliams
.
Mano giliu įsitikinimu, žmogus turi gyventi pagal savo išgales, bet kartu jis sugeba susikurti sau tokį gyvenimą, kokio jis pats nori bei siekia. tai, ką pasieki pats yra daug labiau vertinama, nei tas, ką tu gauni iš kitų, kad to gavimo kaina ir būtų didžiulė kančia, ištveriant kito žmogaus silpnybes, pataikaujant jam ir t.t. .
QUOTE(white:) @ 2006 12 25, 03:43)
O as mama tokia kobra turiu. Negyvenam kartu, bet kiekviena diena telefonu terorizuoja: po 100 skambuciu i diena, kuriuos as kruopsciai numetu, po 1000 zinuciu per ta pacia diena, kuriu daugumos neskaitau. O kartais pasidaro baisu, kad gal jai kas nutiko, kad raso, perskaitau ir einu raminamu pirkt. Jau buvau pasiryzus per Kucias ja aplankyt, niu bet savisaugos mechanizmas suveike ir niekaip neprisiverciau... Tad man irgi butu labai idomu, kaip jsu tokias problemas sprendziat. O svetimiems, manau, esam atlaidesni, nes nera pareigos jausmo, "kad mama/mociute ar pan. yra vienintele", "kad tave uzaugino", "daug ka del taves paaukojo" ir t.t. ir pan. Be to, artimiems zmonems daugiau atveriam savo sirdi, tad daug didesne yra tikimybe but suzeistiems. Net tai zinant labai sunku neatverti sirdies .
Na, aš jau rašiau, kad situacija panaši. tačiau, kaip kažkuri jau čia rašė, mes suprasime savo artimuosius ir atleisime jiems, tik tada, kai jų neteksime
. Jau rašiau vienoje iš Kertelė sielai temų, kaip mane sąžinė graužė po mano tėvo mirties. Atrodo neiko blogo nepasakiau, nesusipykome, bet, va, per savo perdidelę meilę darbui, neatvykau su juo, mirštančiu, atsisveikinti, nes galvojau, kad jo mirtis palauks porą dienų, kol aš užbaigsiu savo ,,labai svarbius" darbus. Darbus, kuriuos, dabar puikiai suvokiu, bet kokiu atveju visada galima atidėti, juos darant galima ir suklysti, nes tą klaidą bet kada dar bus galima ir atitaisyt. O, va, kai tavo artimasis išeina, tau nors valandą pavėlavus pas jį atvykti, šitos klaidos tu jau niekada nebeištaisysi.
Taigi, suprantu, kad sunku perlaužti save, priverčiant daryti tai, kas tau nepriimtina ar susitaikant su tuo, ką tu manai esant neteisinga. Esu tvirtai įsitikinusi, kad geriausia būti savimi, tačiau neatmetu galimybės, kad ateityje gali tekti labai ir labai gailėtis dėl tų numestų ragelių ar ištrintų žinučių... Ir aš čia kalbu ne tik tavo, bet savo pačios adresu.
QUOTE(Korsikiete @ 2006 12 25, 16:04)
Apsiblioviau iš juoko skaitydama Nos posmus... Apskritai būtų viskas juokinga, jei manęs tai nekabintų iki sielos gelmių. Žiūriu šiandien aš į savo bobutę ir dvejopi jausmai lanko: nežinau, ar labiau pasmaugti ją noriu, ar palaiminti...
Su Šv. Kalėdom jūs noriu pasveikinti, kad netektų gyvenime drąskytis tarp meilės ir neapykantos, kad lydėtų jūs Šv. Kalėdų dvasia visus metus!
Tavo močiutei jau 92 m., tai, kam dar tokios negeros mintys, kurios dar tave pačią sąžinėsteismui atiduos kažkada
Nors, gal žmogus dar gyvens ilgai, juk pasitaiko (ironiška), kad jie dar pergyvena ir savo anūkus, bet tegul tik gyvena, jei žmogui duota. Juk ne visiems duota sulaukti tokio garbingo amžiaus ir išlikti tokiems energingiems (nors ta energija nukreipta ir ne pačia geriausia linkme
) bei protingiems (kažkas bando pripaišyti senatvinius marazmus
, mano nuomone, čia nėra jokių marazmų, ir duok Dieve, mums visiems dar tokio garbingo amžiaus sulaukti neturint jokių marazmų
).
Dar kartą kartoju, labai gaila
tik tai, kad tas jos protas yra nukreiptas ne patiems geriausiems tikslams (čia aš labai ir labai švelniai pasakiau
) ir tikrai ne ten, kur reikėtų.
Bet, dažnokai mūsų gyvenime nebūna taip, kaip turėtų būti. O dažnai žmonės tiesą supranta skirtingai, ir kiekvienam tiesa yra tik
savoji tiesa
. Dėl to, geriausia būtų gyventi bereikalo neprarandant savo nervinių ląstelių
.
Bet..... ne vis juk gali susitaikyti su esama situacija, nes ir susitaikęs su vyraujančia padėtimi, bet nebūdamas savimi, kitas žmogus kentėtų dar labiau, nei prisitaikęs prie jos.
Taigi, geriausiai - būti savimi, ir priimti sprendimus, kurie tokioje situacijoje būtų naudingiausi tiek pačiam, tiek ir tą situaciją įtakojusiems žmonėms
.
Ji kobra su pasalūnės priedais 
Iš šono tiesiog Dievo karvytė, niekam nieko bloga nedaro, tik "gerą" 
