Įkraunama...
Įkraunama...

Negaliu susitaikyti

QUOTE(Korsikiete @ 2006 12 24, 10:06)
drinks_cheers.gif  Ji kobra su pasalūnės priedais  blink.gif Iš šono tiesiog Dievo karvytė, niekam nieko bloga nedaro, tik "gerą"  blink.gif Tik žodelį vienam į ausį pašnibžda, kitam kitą... Į akis aš taip myliu viską, kas gyva, o už akių išnuodyti juos visus reikia...  blink.gif  Ir nuodydavo, kai sveikatos turėjo, o man sakydavo, kad kaimynas niekšas mano katinėlį nudobė... Man protas neišneša, kaip žmogus, kuris deklaruoja savo gilų tikėjimą ir teigia garsiai, kad šventa esant, tokius dalykus išdarinėja... Gal man labai sunku susitaikyti, kad aš esu jos kraujo ir net baisu pagalvoti, kad po kokių menų dvidešimties išlįs paveldėtos savybės...  doh.gif

Gal nuskambes ziaurokai, bet man paskaicius tavo postu, kyla isvada, kad tavo bobutei su galvele biski negerai blink.gif
Atsakyti
QUOTE(Noa @ 2006 12 24, 09:58)
Atogrąža, tavo ta bobutė yra pasenus ir su senatviniais marazmais. Korsikietės babanė, įtariu, sveiko proto, tik charakterio kobravoto. Čia yra skirtumas smile.gif

Greičiausiai. Tik bėda ta, jog jai tas senatvinis marazmas, kiek žinau anksčiau, nei senatvė prasidėjo hihihi.gif Ir jau tikra laimė, kad ta bobutė ne mano. biggrin.gif Bet kai ėdė gyvenimą žmonėms, kurie man rūpi, irgi nervai nelaikė doh.gif Aš savo vienintelės turėtos močiutės, deja, nė neatsimenu. Bet tikrai dažnai pagalvodavau, kad man palyginus pasisekė blush2.gif ...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Atogrąža: 24 gruodžio 2006 - 15:26
Deja vue... hihihi.gif
Nenusimink, Korsikiete irnesakyk.gif
O dar ką nors nervuoja, be Tavęs, ta Senoji?
Klausiu, nes žinau, kad tai skonio dalykas rolleyes.gif
Vat aš apie savo tėčio mamą, močiutę, mamos anytą, tai tą patį galiu parašyti ir dar daugiau. Boba su kiaušais ar dar kaip lotuliukas.gif Nu tiek gyvenimų "prinuodijus" per visą giminę doh.gif Ir dar dabar, 10 metų po jos mirties, "darbeliai" išlenda. Ot sugebėjimų turėjo karsta.gif

Na, dėl skonio dalyko tęsiu mintį. Taigi mano SESEI ji - idealiausia močiutė, pasirodo doh.gif Ir suprask dabar unsure.gif ar daryti intrigas tarp sūnaus ir marčios, kurstyti šeimyninius barnius, ištisai būti "nukentėjusia" nuo marčios, "nemylima" anūkų - tai ideali močiutė blink.gif Nu mano sesei JI - ideali doh.gif

Po insulto mano močiutę, savo anytą, mano mama atsiprašant, apmazgodavo rytas vakaras, valgyt paduodavo gal 5 kartus dienoj... Vos atsigavo, ta vėl ėmė regzti intrigas - mano tėčiui verkti, kad jai marti į maistą prispjaudė, kad mirties trokšta, kad nuodija senu maistu, o ir iš vis neduoda valgyt...rakina, užremia...
O kai JAUNA buvo, tai ne viena net jos pusbrolio žmona nuo jos verkė doh.gif , kaimynės doh.gif

Ką Tau galiu patarti? Nu nusišypsok jai wub.gif Manoji išėjo 92 metų, greit "susisuks" ir Tavoji. Visgi brangink šias dienas, bala nematė... wub.gif Mane labai ramindavo faktas, kad manoji močiutė buvo "Karo vaikas". Pagalvok, juk ir Tavoji matė ir revoliuciją, ir Antrą Pasaulinį. Daug išgyvenimų patyrė, kai kuriuos žiaurumus atsinešė su savo genais. Dabartiniai žmonės jai tikrai gali atrodyti kaip išgvėrę netikėliai cool.gif
Atsakyti
QUOTE(Noa @ 2006 12 24, 14:54)
O gal jai tas senatvinis marazmas užeina? Ta prasme, retsykiais pati nelabai suvokia, ką daro?

Na nebent jai tas marazmas prasidėjo nuo 23 metų blink.gif Nežinau, kas jos galvoj sukasi... Kartais taip sustrateguoja, kad net stebiesi iš kur bobutei tiek sumanumo ir apsukrumo?.. g.gif Kartais pagalvoji, kad keldama aplinkui chaosą, ji tiesiog pasisemia energijos... O vargšai gyvunėliai, ką apie juos šnekėti, ji juos taip myli, kad iš tos meilės... blink.gif
Dėl skonio, Naitai, pas mus visus vienas, bent jau kalbant apie močiutę...
Todėl ir temą užvedžiau, gal kokį patarimą gausiu, kaip sugebėti ją priimti tokią, kokia ji yra, juk jos nepakeisi... Kaip nepykti ant jos dėl to, kad ji neturi užuojautos, supratimo ir pan... Dažnai mes svetimiems žmonėms esame tolerantiškesni, nei savo artimiesiems, nors gal kartais turėtų būti atvirkščiai... verysad.gif Vat dėl tos priežasties aš nerimstu, norėčiau nereikalauti iš jos to, kas yra tikrai ne jos jėgoms, suprasti ir pasikeisti... Bet kaip surasti savyje šitokią toleranciją, kaip sugebėti nekreipti dėmesio į jos intrigėles ir panašius dalykus... g.gif
Atsakyti
QUOTE(nenuorama: ) @ 2006 12 23, 19:39)
neisivaizuoju kaip taip gali elgtis mociute unsure.gif .o kaltinimai tavo gyvenimo geresnio tikrai nepadarys schmoll.gif. tavo vietoj as susitaikyciau su mociute, kad po to negrauztu sazine ir issikraustyciau gyvent kur nors kitur. g.gif


Vat būtent, kad reikia įsivaizduot, nes būna ir kitaip. "Močiutės" vardą irgi reikia užsitarnaut, kaip ir "mamos", "draugo" ir t.t. Kitu atveju žmogus tampa tiesiog tas, su kuriuo reikia bendraut. Galit irgi ant manes duotis kiek norit, bet su savo močiute irgi nebendrauju. Visai.
Papildyta:
QUOTE(Ramunita @ 2006 12 23, 21:05)
aš irgi nemyliu savo močiutės...ir visai nesijaučiu kalta-o kodėl aš ją turėčiau mylėt? ji man nebuvo gera,nei manęs,nei brolio neaugino...kaip ir dabar-visai jokio dėmėsio nekreipia į savo mažiausią anūkę. bando sukiršinti savo vaikus (mano tėį ir jo seserį) .......................................
Na,bet jos mama uvo fantastiška...kaip ir senelis...
Močiutei nejaučiu nieko...tiesiog ji yra ir tiek-pasveikini su Kalėdom ir gimtadieniu ir tiek...


Ai, aš jau net nebesveikinu, prisikabintų, kad lievai parašiau, ar kam ne į tokį voką įdėjau.
Kai vitaminų dovanodavau (tokių kokių ji pati prašydavo), sakydavo aplinkui visiems, kad ją nunuodyt norejau, kaltino savo sūnų, kad ją iš jos ir senelio namų išvarė (patys nusprende išeit iš kaimo į miestelį, o jiems paliko), kad mano brolis ją apvogė, kad mano mama k****, nes po tėčio mirties negyveno viena iki senatvės (nu sorry, trisdešimties metų moteris) ir taip toliau, ir taip toliau.

Ai, dar visada skųsdavos, kaip jai blogai, kokia ji ligonė, o vargšas senelis dirbdavo nuo ryto iki vakaro, kol pasimirė nuo vėžio...

Su pavydu klausydavau kaip gera pas močiutes , o man doh.gif Pakišdavo papelyjusių saldainių iš po spintos, o naujų iš parduotuvės neduodavo, o pakišdavo po spinta (kol supelys lotuliukas.gif ). Apie kokį litą nė nekalbu, yra davus 'ant bilieto" pora kart po tris litus, gal po penkis, ir kartą pasiūlė susimokėt už darbą (nudažiau jiems kryžių).

Žodžiu, kalbos tik apie politiką, paskutinį kartą buvau kai buvo prezidento rinkimai, sako už ką balsuosi, tai kai pasakiau, kad už Adamkų, valandą rėkavo, kad aš višta, nes reik balsuot už paksą. Kai po valandos vėl paklausė už ką balsuosiu (pasakiau už nieką), tai pradėjo šūkaut, kad aš durna višta, kaip ir visas jaunimas šiais laikais. Kai vėl po valandos paklausė, sakau, nepykit, man autobusas.

va, maniškis tai turi močiute, irgi su savo pričiūdais, bet rūpinasi, myli, ir kaiptikra močiute kojines mezga biggrin.gif biggrin.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Abonentienė: 25 gruodžio 2006 - 00:02
QUOTE(Korsikiete @ 2006 12 24, 18:19)
Todėl ir temą užvedžiau, gal kokį patarimą gausiu, kaip sugebėti ją priimti tokią, kokia ji yra, juk jos nepakeisi... Kaip nepykti ant jos dėl to, kad ji neturi užuojautos, supratimo ir pan... Dažnai mes svetimiems žmonėms esame tolerantiškesni, nei savo artimiesiems, nors gal kartais turėtų būti atvirkščiai...  verysad.gif  Vat dėl tos priežasties aš nerimstu, norėčiau nereikalauti iš jos to, kas yra tikrai ne jos jėgoms, suprasti ir pasikeisti... Bet kaip surasti savyje šitokią toleranciją, kaip sugebėti nekreipti dėmesio į jos intrigėles ir panašius dalykus...  g.gif

O as mama tokia kobra turiu cry.gif Negyvenam kartu, bet kiekviena diena telefonu terorizuoja: po 100 skambuciu i diena, kuriuos as kruopsciai numetu, po 1000 zinuciu per ta pacia diena, kuriu daugumos neskaitau. O kartais pasidaro baisu, kad gal jai kas nutiko, kad raso, perskaitau ir einu raminamu pirkt mega_shok.gif Jau buvau pasiryzus per Kucias ja aplankyt, niu bet savisaugos mechanizmas suveike ir niekaip neprisiverciau... Tad man irgi butu labai idomu, kaip jsu tokias problemas sprendziat. O svetimiems, manau, esam atlaidesni, nes nera pareigos jausmo, "kad mama/mociute ar pan. yra vienintele", "kad tave uzaugino", "daug ka del taves paaukojo" ir t.t. ir pan. Be to, artimiems zmonems daugiau atveriam savo sirdi, tad daug didesne yra tikimybe but suzeistiems. Net tai zinant labai sunku neatverti sirdies unsure.gif

Svenciu proga noriu palinket, kad ta Kaledu naktis is tiesu butu stebuklinga ir visi bjaurus charakteriai ir skaudus pykciai kazkur isgaruotu 4u.gif Liktu vien santarve, meile ir ramybe 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(Atogrąža @ 2006 12 24, 16:20)
Tik bėda ta, jog jai tas senatvinis marazmas, kiek žinau anksčiau, nei senatvė prasidėjo :hihihi:pagalvodavau, kad man palyginus pasisekė blush2.gif ...


QUOTE(Korsikiete @ 2006 12 24, 18:19)
Na nebent jai tas marazmas prasidėjo nuo 23 metų  blink.gif

Klausykit, o šita mintis mane tiesiog dvasiškai pakylėjo bigsmile.gif Tai paaiškina daugybę neišaiškinamų dalykų. Tiesiog gal kiti gimsta su senatviniu marazmu, nu ir marazmina sau iki smerčio laugh.gif
Atsakyti
O as turiu problemu su broliu.. niekaip neiseina pamirsti, ka jis mums buvo pridirbes, kiek priskaudines mus visus. Ir nors siuo metu jis susitvarkes, bet as niekaip negaliu normaliai su juo bendrauti, man atrodo, jog sedziu ant tiksincios bombos, kuri gali bet kada sprogti. Ir del to yra baisu..
Atsakyti
Apsiblioviau iš juoko skaitydama Nos posmus... Apskritai būtų viskas juokinga, jei manęs tai nekabintų iki sielos gelmių. 4u.gif Žiūriu šiandien aš į savo bobutę ir dvejopi jausmai lanko: nežinau, ar labiau pasmaugti ją noriu, ar palaiminti... blush2.gif
Su Šv. Kalėdom jūs noriu pasveikinti, kad netektų gyvenime drąskytis tarp meilės ir neapykantos, kad lydėtų jūs Šv. Kalėdų dvasia visus metus! smile.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Korsikiete: 25 gruodžio 2006 - 15:06
QUOTE(Korsikiete @ 2006 12 24, 18:19)
Na nebent jai tas marazmas prasidėjo nuo 23 metų .  Nežinau, kas jos galvoj sukasi...  Kartais taip sustrateguoja, kad net stebiesi iš kur bobutei tiek sumanumo ir apsukrumo?..  .Kartais pagalvoji, kad keldama aplinkui chaosą, ji tiesiog pasisemia energijos... O vargšai gyvunėliai, ką apie juos šnekėti, ji juos taip myli, kad iš tos meilės...  .

Todėl ir temą užvedžiau, gal kokį patarimą gausiu, kaip sugebėti ją priimti tokią, kokia ji yra, juk jos nepakeisi... Kaip nepykti ant jos dėl to, kad ji neturi užuojautos, supratimo ir pan... Dažnai mes svetimiems žmonėms esame tolerantiškesni, nei savo artimiesiems, nors gal kartais turėtų būti atvirkščiai...    Vat dėl tos priežasties aš nerimstu, norėčiau nereikalauti iš jos to, kas yra tikrai ne jos jėgoms, suprasti ir pasikeisti... Bet kaip surasti savyje šitokią toleranciją, kaip sugebėti nekreipti dėmesio į jos intrigėles ir panašius dalykus...  .


Klausimas būtų tau, - kodėl tu su ja gyveni g.gif ? Jeigu teisingai supratau, tai tu gyveni jos namuose, o ne ji tavo (ar aš klystu?). Tai kodėl nesusirinkus visų daiktų ir neišėjus kurti savo savarankiško gyvenimo? Juk viskas yra pasiekiama, tik reikia norėt ir siekt g.gif .
Dalykas yra tas, kad dauguma iš mūsų patys stengiasi apsimetinėti, norėdami gauti kažką iš savo senolių (palikimą), nors jų pakęsti negali, tačiau apsimetinėdami patys kenčia, kad gautų tai ko nori. Ar nepaprasčiau ir negarbingiau būtų spjauti į viską ir to ko mes tikimės iš tų senolių, susikurti savo rankomis ir tada nei ačiū nereikės tam nemėgstamam žmogui pasakyti.
Tikiuosi tavo situacija kitokia. Bet, kad taip, ką aš čia paminėjau, gyvenime didžia dalimi yra, tikriausiai nepaprieštaraus man niekas. taip yra ir darbe ir šeimoje ir draugų rate. man asmeniškai šlykštu matyti žmogų, kuris artistiškai apsimesdamas šypsosi tau į akis (nenuoširdumas matosi labai puikiai), o už akių (žinai juk ir jauti tai pats, be to, yra ir daug ,,geradarių", kurie nepraleidžia puikios progos tavęs nepainformavę) oi kaip varo ant tavęs. Be to, kiek tenka girdėti kitų šlykščiausius pasisakymus blogo vadovo adresu, o pamatę tą vadovą atrodo būtų pasiruošę jam kojas išbučiuoti iš nuolankumo jam, ausis norisi užsikišti girdint nenuoširdžius, bet pačius gražiausius komplimentus. Kodėl?
1. ogi todėl, kad šitaip galima daug daugiau naudos išpešti iš reikalingų žmonių;
2. todėl, kad yra žmonių, kurie šitokiu pigiu būdu (kadangi yra tuščiagarbiai) leidžiasi paperkami, o gal nesuvokia, kad iš jų yra kartu šitaip ir pasityčiojama;
3. todėl, kad patiems truputį trūksta savigarbos, pasitikėjimo savimi.
Aš čia truputį nukrypau nuo tavo atidarytos temos esmės, nors kalba eina apie nenuoširdumą, apsimetinėjimą, nenorą susitaikyti su tokia esama padėtimi. O šitie dalykai yra toli gražu ne tik mūsų šeimose.
Taigi, nepyk, bet prašei patarimo. mano patarimas yra toks, išeik iš jos namų. Kadangi aš tave labai puikiai suprantu, nesiūlau susitaikyti su esama padėtimi (pati niekada su tuo nesitaikau), nes tu esi iš tų žmonių, kurie tokių dalykų (tavo aprašytųjų) netoleruos. Ir dėl to, kad netoleruoji - teisingai darai.
Be to, juk ir pati puikiai supratai, kad subrendusios asmenybės tu niekada jau nebepakeisi.

Patikėk, man irgi buvo pasiūlyta susidėti santaupas, ir geriau jau gyventi bendrame name, nei atskiruose butuose. Niekada su tuo nesutikau, nes niekada negalėčiau taikytis prie kito žmogaus charakterio, jo noro dominuoti bei valdyti, niekada netoleruočiau jo kaprizų. Aš galiu gyventi tik su žmogumi, kurį aš priimu tokį, koks jis yra, ir jis mane priima tokią, kokia aš esu... Taigi, mes kuriame savo atskiras šeimas, mes renkamės savo antras puses, o ne jų tėvus ar senelius, kurių požiūris ir vertybės yra kitokie nei jų palikuonių. Lygiai tas pats taikoma ir mūsų pačių tėvams bei seneliams bigsmile.gif .

Mano giliu įsitikinimu, žmogus turi gyventi pagal savo išgales, bet kartu jis sugeba susikurti sau tokį gyvenimą, kokio jis pats nori bei siekia. tai, ką pasieki pats yra daug labiau vertinama, nei tas, ką tu gauni iš kitų, kad to gavimo kaina ir būtų didžiulė kančia, ištveriant kito žmogaus silpnybes, pataikaujant jam ir t.t. .


QUOTE(white:) @ 2006 12 25, 03:43)
O as mama tokia kobra turiu.  Negyvenam kartu, bet kiekviena diena telefonu terorizuoja: po 100 skambuciu i diena, kuriuos as kruopsciai numetu, po 1000 zinuciu per ta pacia diena, kuriu daugumos neskaitau. O kartais pasidaro baisu, kad gal jai kas nutiko, kad raso, perskaitau ir einu raminamu pirkt.   Jau buvau pasiryzus per Kucias ja aplankyt, niu bet savisaugos mechanizmas suveike ir niekaip neprisiverciau... Tad man irgi butu labai idomu, kaip jsu tokias problemas sprendziat.  O svetimiems, manau, esam atlaidesni, nes nera pareigos jausmo, "kad mama/mociute ar pan. yra vienintele", "kad tave uzaugino", "daug ka del taves paaukojo" ir t.t. ir pan. Be to, artimiems zmonems daugiau atveriam savo sirdi, tad daug didesne yra tikimybe but suzeistiems. Net tai zinant labai sunku neatverti sirdies  .

Na, aš jau rašiau, kad situacija panaši. tačiau, kaip kažkuri jau čia rašė, mes suprasime savo artimuosius ir atleisime jiems, tik tada, kai jų neteksime verysad.gif . Jau rašiau vienoje iš Kertelė sielai temų, kaip mane sąžinė graužė po mano tėvo mirties. Atrodo neiko blogo nepasakiau, nesusipykome, bet, va, per savo perdidelę meilę darbui, neatvykau su juo, mirštančiu, atsisveikinti, nes galvojau, kad jo mirtis palauks porą dienų, kol aš užbaigsiu savo ,,labai svarbius" darbus. Darbus, kuriuos, dabar puikiai suvokiu, bet kokiu atveju visada galima atidėti, juos darant galima ir suklysti, nes tą klaidą bet kada dar bus galima ir atitaisyt. O, va, kai tavo artimasis išeina, tau nors valandą pavėlavus pas jį atvykti, šitos klaidos tu jau niekada nebeištaisysi.
Taigi, suprantu, kad sunku perlaužti save, priverčiant daryti tai, kas tau nepriimtina ar susitaikant su tuo, ką tu manai esant neteisinga. Esu tvirtai įsitikinusi, kad geriausia būti savimi, tačiau neatmetu galimybės, kad ateityje gali tekti labai ir labai gailėtis dėl tų numestų ragelių ar ištrintų žinučių... Ir aš čia kalbu ne tik tavo, bet savo pačios adresu.

QUOTE(Korsikiete @ 2006 12 25, 16:04)
Apsiblioviau iš juoko skaitydama Nos  posmus... Apskritai būtų viskas juokinga, jei manęs tai nekabintų iki sielos gelmių.    Žiūriu šiandien aš į savo bobutę ir dvejopi jausmai lanko: nežinau, ar labiau pasmaugti ją noriu, ar palaiminti...  
Su Šv. Kalėdom jūs  noriu pasveikinti, kad netektų gyvenime drąskytis tarp meilės ir neapykantos, kad lydėtų jūs Šv. Kalėdų dvasia visus metus!

Tavo močiutei jau 92 m., tai, kam dar tokios negeros mintys, kurios dar tave pačią sąžinėsteismui atiduos kažkada mirksiukas.gif Nors, gal žmogus dar gyvens ilgai, juk pasitaiko (ironiška), kad jie dar pergyvena ir savo anūkus, bet tegul tik gyvena, jei žmogui duota. Juk ne visiems duota sulaukti tokio garbingo amžiaus ir išlikti tokiems energingiems (nors ta energija nukreipta ir ne pačia geriausia linkme bigsmile.gif ) bei protingiems (kažkas bando pripaišyti senatvinius marazmus schmoll.gif , mano nuomone, čia nėra jokių marazmų, ir duok Dieve, mums visiems dar tokio garbingo amžiaus sulaukti neturint jokių marazmų bigsmile.gif ).

Dar kartą kartoju, labai gaila verysad.gif tik tai, kad tas jos protas yra nukreiptas ne patiems geriausiems tikslams (čia aš labai ir labai švelniai pasakiau bigsmile.gif ) ir tikrai ne ten, kur reikėtų.
Bet, dažnokai mūsų gyvenime nebūna taip, kaip turėtų būti. O dažnai žmonės tiesą supranta skirtingai, ir kiekvienam tiesa yra tik savoji tiesa mirksiukas.gif . Dėl to, geriausia būtų gyventi bereikalo neprarandant savo nervinių ląstelių bigsmile.gif .

Bet..... ne vis juk gali susitaikyti su esama situacija, nes ir susitaikęs su vyraujančia padėtimi, bet nebūdamas savimi, kitas žmogus kentėtų dar labiau, nei prisitaikęs prie jos.
Taigi, geriausiai - būti savimi, ir priimti sprendimus, kurie tokioje situacijoje būtų naudingiausi tiek pačiam, tiek ir tą situaciją įtakojusiems žmonėms 4u.gif .
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo vi3: 26 gruodžio 2006 - 13:06
Jei išeina, venk bendravimo su ja kuo labiau, nes tik sau nervus susigadinsi. Pas mus šeimoj irgi yra vienas asmuo, kuris tik kiršinti ir temoka, o kenčia nuo to visi... Kiek įmanoma vengti, tada mažiau ir neapykantos jausi. Su šventėm!
Atsakyti
QUOTE(*Citra* @ 2006 12 24, 16:04)
Gal nuskambes ziaurokai, bet man paskaicius tavo postu, kyla isvada, kad tavo bobutei su galvele biski negerai  blink.gif

ne, su galvele tiems zmonems viskas ok, cia kaip hobis jiems, pramoga verysad.gif
musu seimoje taip pat yra toks narys verysad.gif
kartais buna labai sunku, atrodo kad zmogus specialiai tyciojasi, bet stengiuosi ziureti i tai kaip i liga, nors ne visada pavyksta wub.gif
Atsakyti