QUOTE(Gegas @ 2013 10 27, 01:51)
prasau, patarkit, kaip "paleisti" pries 10 metu mirusia mano baba, kuri buvo mano mama. as nesugebu. blogai man, itariu ir jai. ka daryti? kur kreiptis? as neturiu sielos ramybes, o del mano pastoviu asaru, kai jauciu jos rankas, ja apkabinu, jauciu jos siluma... ji negali rami buti.. ji mane taip mylejo. as verkiu ir verkiu, net niekas neauga prie tvoros, kur as ja sapnuoju, kai ji mus stebi, kad netrukdytu matyti manes su seima, nes man zadejo, kad pamatys, kad pamyluos vaikus, bet nesulauke...kai blogai, as glostau jos reumatu issuktas rankas, jos pirstu galai salti, as trinu, kol susyla. iseisiu is proto
Senas post`as, bet... Jei esate tikintis žmogus, gal dažnesnė malda pagelbėtų, Šventraščio skaitymas. Aš irgi tokia, bet čia psichologinė problema, juk suprantama, kad dešimtmetis per ilgas laikas gedului. Tikriausiai psichoterapeutas padėtų, tiek, kad tai nepigu bei garantijos niekas negali duoti, kad pagelbės. Bus rugsėjį šešeri metai, kai nėr manojo tėčio šioj žemėj. Aš, manau, kad iškart paleidau, nes jau buvome ir susitaikę, net atsikvėpėm, nes sirgo onko liga, paskutiniai pora mėn. atrodė kaip amžinybė, nes baisūs skausmai, dusimas. Žinojome, kad tiesiog uždus. Nebuvo dienos, kad per tą laiką jo neprisiminčiau. Visada šiltai, yra jausmas, lyg stebėtų. Keista, nes nejaučiu jokios kaltės ar pan. Bet tą kančią prisimenu ir prisimenu. Dažnai sapnuodavau, kaip miršta, karste priskelia, ir vėl serga, vėl kančios... Arba kad lavonas voliojasi purve (netikiu sapnais, bet šis labai dažnas. ne visad purve būna tėtis, dažnai keletas negyvų žmonių). Žinau, net jaučiu, kad visa tai labiau atspindi mano psichologinę būseną, bet kartais pagalvoju, gal ir jam ten negera... Tas gyvenimiškas įvykis labai mane palaužė kaip asmenybę. Nėra, kad ilgiuosi, nes jausmas, tartum niekur nedingo. Bet per tuos visus metus nedaug kartų buvo, kad norėčiau muzikos, ar šiaip pramogų. Artimas žmogus kankinosi, kaip galėčiau net pagalvot leist sau apie pramogas, atrodo. Paskutiniais metais išvis apart nuėjimo į darbą neturiu jėgų niekam, net maisto nueiti nusipirkti labai labai sunku. Net neliūdna. Man skauda gyventi šitą gyvenimą, atrodo, kad net fiziškai. Tikėjimas kažkiek gelbėja. Tikriausiai tik dėl to aš vis dar čia.
Man žmogaus gyvenimas gūdi liūdna naktis, kurios nebūtų įmanoma ištverti, jeigu kur ne kur nesublykčiotų žaibai, kurių akimirksnio šviesuma tokia guodžianti ir nuostabi, kad panaikina ir pateisina ištisus tamsos metus. H. Hesse