Kaip susitaikyti su artimo žmogaus mirtimi?

#265
QUOTE(busimablondine @ 2012 05 01, 02:31)
Du menesiai po mociutes mirties. Kuo toliau, tuo labiau einu is proto. Daiktu kruvos parsiveztos - negaliu prisiversti net perziuret ar ispakuoti, bijau i kapines vaziuoti, nes bijau pamatyt ikritusia duobe, isivaizduoti vaizda po zeme. Lyg "protinga" knyga norisi paskaityt, kad apsiraminti, bet tuo paciu ir nesinori nusiraminti, nes tai atrodo netinkama. Noriu bandyt patiket pomirtiniu gyvenimu, bet pernelyg netikinti esu. Noriu atsiriboti nuo visu, kad kuo maziau artimu zmoniu reiketu ateityje laidoti.Noriu sapnuot ja, bet nesapnuoju. Rasau laiskus jai. Einu is proto

console.gif
Jums reikėtų pas psichoterapeutą kreiptis ar su kunigu pasikalbėti...
Atsakyti
#266
ateinu pas jus, skaudu labai, atsikeliu ir užmiegu su mintimis apie brolį, bet nežinau stengiuosi nekalbėti apie tai su aplinkiniais..... verysad.gif
Papildyta:
QUOTE(Cashmere @ 2011 06 07, 13:45)
Pati netekau sesės prieš mėnesį.. Pati pasitraukė iš gyvenimo... Tokia jauna ir graži buvo, vos 24 metų.. Atrodo tik jos netekus, supratau ką turėjau, supratau, kad likau viena, o buvome dviese, galėjau labiau mylėt, daugiau dėmesio skirt, daug ką galėjau kitaip daryt, galėjau neleist tą sekmadienį jos vienos važiuoti, galėjau sakyt lik namie, ką ten veiksi, taip jos ir nesulaukėm grįžtant namo... Nesulauksim niekada.. Kodėl gyvenimas toks? Kodėl ji taip padarė? Kaip viską iškęst? Ar įmanoma bus vėl šypsotis

mano brolis irgi pasitraukė pats, vis dar prisimenu jo šaltą žvilgsnį, tas be gyvybės... aš niekaip nesuprantu kaip jis taip galėjo pasielgt buvo vaikas dar, dieną prieš tai kalbėjomės, palanavom kelionę juokėmės verysad.gif kaip jo trūksta....
Atsakyti
#267
Man beprotiškai yra sunku, netekus savo vienintelės dukrytės (9metai), kuri tiek kentėjo, tikra kankynė buvo, ko jai tik neteko patrt... niekaip nesusitaikau ir nesusitaikysiu vis galvoju kad dar ji reanimacijoj, visokius košmarus sapnuoju, užmigt negaliu...sirgo 4metukų leukemiją, jau atrodė, kad pasveikom, bet 8m liga recidyvavo teko ieškot kaulų čiulpų donoro transplantacijai, jai įvykus visos blogiausios kokios tik įmanoma komplikacijas turėjo, ir kas keisčiausia jau kaulų čiulpai kaip ir prigyjo kraujas idealus, jau kaip ir reabilitacijai ruošėmės, viskas taip staigiai... teko mirt dėl plaučių, nes virusas suėdė juos pilnai...nuo birželio 7d intubuota buvo iki 23d. begalo skaudu, kad tiek daug praeita kančių, o pasisuko tokia linkme, tikrai netikėjau, kad jos neturėsiu... nors ir būtų buvus neįgali, man ji būtų buvus reikalinga, svarbiausia, kad gyva būtų... už ką tokia bausmė, šitiek kentusiam vaikui... mes tokios neišskiriamos su ja buvom....sad.gif žiauriai sunku yra...sad.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo rituks: 11 liepos 2012 - 16:26
#268
QUOTE(rituks @ 2012 07 11, 17:23)
Man beprotiškai yra sunku, netekus savo vienintelės dukrytės (9metai), kuri tiek kentėjo, tikra kankynė buvo, ko jai tik neteko patrt... niekaip nesusitaikau ir nesusitaikysiu vis galvoju kad dar ji reanimacijoj, visokius košmarus sapnuoju, užmigt negaliu...sirgo 4metukų leukemiją, jau atrodė, kad pasveikom, bet 8m liga recidyvavo teko ieškot kaulų čiulpų donoro transplantacijai, jai įvykus visos blogiausios kokios tik įmanoma komplikacijas turėjo, ir kas keisčiausia jau kaulų čiulpai kaip ir prigyjo kraujas idealus, jau kaip ir reabilitacijai ruošėmės, viskas taip staigiai... teko mirt dėl plaučių, nes virusas suėdė juos pilnai...nuo birželio 7d intubuota buvo iki 23d. begalo skaudu, kad tiek daug praeita kančių, o pasisuko tokia linkme, tikrai netikėjau, kad jos neturėsiu... nors ir būtų buvus neįgali, man ji būtų buvus reikalinga, svarbiausia, kad gyva būtų... už ką tokia bausmė, šitiek kentusiam vaikui... mes tokios neišskiriamos su ja buvom....sad.gif žiauriai sunku yra...sad.gif

Labai,labai užjaučiu verysad.gif
Gal ateikite pas angelu mamas
Atsakyti
#269
QUOTE(busimablondine @ 2012 05 01, 01:31)
Du menesiai po mociutes mirties. Kuo toliau, tuo labiau einu is proto.

Už poros savaičių sueis mano močiutės mirties metinės. Negaliu patikėti, kad tiek laiko praėjo, rodos, viskas dar taip gyva, viskas dar prieš akis... Kaip staigiai jai pasidarė negera, nors iš vakaro dar juokavo ir gerai jautėsi verysad.gif Laidojom per brolio gimtadienį... Labai jos ilgiuosi, ji man buvo artimesnė už mamą, labiausiai mane mylėjo, globojo, buvau jai jos šypsenėlė verysad.gif Pamenu, paskutinį kartą einant į reanimaciją (ji jau be sąmonės po stipraus infarkto buvo), laikiau ją už šaltos rankos, žiūrėjau į visą prijungtą aparatų, laikiau, verkiau ir tik prašiau, kad dar neišeitų, kad dar pabūtų, kad dar tiek jai nepapasakojau, kad dar tiek daug kartų norėsiu apkabinti verysad.gif
Rašau ir ašaros kaupiasi, taip jos ilgiuosi.

QUOTE(busimablondine @ 2012 05 01, 01:31)
Noriu sapnuot ja, bet nesapnuoju.

Mane močiutė nuolat lanko sapne. Visus šiuos metus, pradedant ta naktim, kai ji išėjo... Toks šviesus sapnas buvo, kad 'aš gi nemirštu, ką jūs čia laidot ruošiatės' verysad.gif Ir nuolat ateina, bet tik būna kažkur šalia, nekalba, visad tarsi per rūką, bet suprantu, kad tai ji.

Jei tik galėčiau laiką atsukti atgal...
Atsakyti
#270
uzuojauta visoms begaline,baisu kaip artimi zmones mus palieka ,musu seima paliko seses vyras,pats pasitrauke is gyvenimo...uzvakar...daugybe klausimu ir kaltinimu vieni kitiems ,as isvis jautri tokiems dalykams esu ,negaliu nei dirbti nei muzikos klausit ,vos letesne muzika apsipilu asaromis ... kaip turi viskas zmogui atsibosti kad pasitrauktu pats...kosmaras didziausias ,uzuojauta visiems ta isgyvenusiems...
Atsakyti
#271
Mano mociute mire pries 2metus,nuo 16-siolikos metu gyvenau pas mociute ir seneli,veliau sulaukus 20-ties atvaziuodavau kas pora menesiu,daug visko buvo man patys graziausi prisiminimai like is tu laiku.Iki siol negaliu susitaikyti,kad mociutes nera ir niekada jos nebepamatysiu verysad.gif grauziuosi save,kad paskutini karta negalejau atvaziuoti pamatyti mociutes ji dar buvo sveika ir linksma,o po menesio jos neliko.Daug ka atiduociau,kad tai galeciau pakeisti verysad.gif
Atsakyti
#272
Jau beveik prieš porą mėnesių netekau tėčio.. Kraupiai žuvo dėl avarijos netoli namų... Išvežė į reanimaciją, ten porą valandų prabuvom, gyvybę palaikė tik aparatai... Galų gale pasakė, kad viskas, liko maximum valanda, įleido atsisveikinti.. Pamačius vos širdis neplyšo, susileidau ant grindų... Po to gal po dešimties minučių jis užgeso.. Gailiuosi, kad pamačiau jį visą tokį kruviną, mėlyną ir nereaguojantį, bet jei būčiau jo nepamačius paskutinį kartą, būčiau sau niekada to neatleidusi.. Per visas laidotuves negalėjau pažiūrėti į jį, iki šiol tuo nenoriu patikėti, su niekuo negaliu pasikalbėti apie tai, kaip tyčia su geriausia drauge pasukom skirtingais keliais, MB rūpinasi tik savo reikalais, pirmą savaitę padėjo, po to pradėjo rūpėti jam tik jis ir jo jausmai, kad trūksta iš manęs kažko ir kad nebesu tokia, kaip prieš tai... Turiu būti tvirta, kad palaikyti mamą, nes ji beveik kasdien skambina verkdama, o guosti kažkam reikia ir viską prižiūrėti.. Nežinau, kaip tai ištverti, darbe mėnesį atostogavau, bet tai nepadėjo, nenoriu dirbti, namie nenoriu nieko daryti, iš namų niekur neinu.. Negaliu net pagalvoti apie jį, o sapnuoju kasnakt, tai kruviną, tai gyvą, bandau įsivaizduoti, ką jam reikėjo iškęsti, kai jis trenkėsi į medžius.. O juk buvau tėvelio dukrytė, jis nuo mažų dienų man buvo brangiausias pasaulyje ir netekau jo... Nežinau, kaip gyventi toliau...
Atsakyti
#273
Sveiki,
kazkaip narsydama po si puslapi radau jusu temute.Paskaitinejus nusprendziau ir as parasyti,nes nebeturiu kur isislieti.Pries kelias savaites palaidojau broli.Buvom tryse,o likom tik su sese.Nebegaliu verkti ,nes toks jausmas,kad nebera asaru. Baisu buvo vaziuoti broliui rinkti karsta,drabuzius.Eiti i morga apziureti ji ar sutvarkytas ar nera ant drabuziu kraujo.Vaziuoti ir rankose laikyti mirties pazyma,tvarkyti popierius mirties liudijimui.Viskas atrodo kaip filmas,mes jo veikejai,bet negaliu su tuo niekaip susitaikyti,kad tai mano brolio nebera.As tiek noreciau jam daug pasakyti.Labiausiai kaltinu save,kad nepasakiau,kad mano ka tik gimusio sunelio jis bus krikstatevis,jis manes klause,o as supykus nepasakiau.o dabar sau to atleisti negaliu kai prisimenu asaros akyse ir prapliumpu.
Atsakyti
#274
mano sesuo zuvo pries puse metu... nesuspejom susitaikyt..... taip ir negalesiu pasakyt atleisk man mieloji.... taip noriu su ja pakalbet.... taip jos ilgiuos... cry.gif cry.gif cry.gif vis klausiu kodel kodel per savo gimtadieni turejo zut.....
Atsakyti
#275
Sveikos,
QUOTE(Asar07 @ 2012 10 11, 17:52)
Nebegaliu verkti ,nes toks jausmas,kad nebera asaru. Baisu buvo vaziuoti broliui rinkti karsta,drabuzius.Eiti i  morga apziureti ji ar sutvarkytas ar nera ant drabuziu kraujo.Vaziuoti ir rankose laikyti mirties pazyma,tvarkyti popierius  mirties liudijimui.Viskas atrodo kaip filmas,mes jo veikejai,bet negaliu su tuo niekaip susitaikyti,kad tai mano brolio nebera.As tiek noreciau jam daug pasakyti.


Suprantu jus...ir labai užjaučiu... console.gif
Jau eina šešti metai be brolio, mirė, kai jam buvo tik 17 metų...o skauda taip pat, kaip ką tik sužinojus, bet kol pati tų prisiminimų nejudinu, tol rodosi gyvenu gyvenimą kaip visi. Nepamirštu iki dabar, kaip rinkome jam jau mirusiam batus, kaip lyginau tėčio kostiumą broliui, pakvėpinau, nežinau kodėl, tiesiog maniau, kad palydžiu jį į kelionę. Dar ir šiandien tylutėliai pasislėpusi verkiu, nes ilgiuosi be galo...nes noriu apsikabini, nes noriu paklausti- kodėl? Liko tokia tuštuma, kurios niekas negali užpildyti... Ir taip pat nesenai pas tėtį tvarkydama nuotraukas, radau brolio mirties liudijimą, net šiurpai per kūną nubėgo...taip viskas iš naujo...norisi jį suplėšyti, išmesti, kad nebūtų jokių įrodymų, jog jo ištikrųjų nėra. Taip noriu atsukti laiką atgal...
Atsakyti
#276
QUOTE(gelep @ 2012 10 21, 17:23)
Sveikos,
Suprantu jus...ir labai užjaučiu... console.gif
Jau eina šešti metai be brolio, mirė, kai jam buvo tik 17 metų...o skauda taip pat, kaip ką tik sužinojus, bet kol pati tų prisiminimų nejudinu, tol rodosi gyvenu gyvenimą kaip visi. Nepamirštu iki dabar, kaip rinkome jam jau mirusiam batus, kaip lyginau tėčio kostiumą broliui, pakvėpinau, nežinau kodėl, tiesiog maniau, kad palydžiu jį į kelionę. Dar ir šiandien tylutėliai pasislėpusi verkiu, nes ilgiuosi be galo...nes noriu apsikabini, nes noriu paklausti- kodėl? Liko tokia tuštuma, kurios niekas negali užpildyti... Ir taip pat nesenai pas tėtį tvarkydama nuotraukas, radau brolio mirties liudijimą, net šiurpai per kūną nubėgo...taip viskas iš naujo...norisi jį suplėšyti, išmesti, kad nebūtų jokių įrodymų, jog jo ištikrųjų nėra. Taip noriu atsukti laiką atgal...

verysad.gif taip pat jauciuosi ir as, ir tas skausmas nemazeja...
Atsakyti