QUOTE(karosiukas @ 2007 09 16, 08:36)
man netekties skausmas nesvetimas, jis vis dar manyje, ir tas skyrelis - svetimo skausmo nebūna - man labai artimas, ir man tiesa pasakius buvo šlykštu, kai šita tema buvo ten. Nes kaip ir sakiau, jausmas po aborto nevertas skausmo vardo.
Ir pagaliau - seniai taip padaryt reikėjo. Ir tikiuosi po 50 psl šios temos nebeatkurs niekas, nes ji neverta būti supermamų forume.
karosiukai, tu kas ponas Dievas, kad manai turinti teisę spręsti kas turi teisę, o kas ne būti supermamų forume, galų gale nenorėjau pasakyti, bet... kaip sakoma kaip šauki taip ir atsiliepia, kaip dabar jauties, kai TAIP užjautei tos mergaitės tėvus, o dabar?... turbūt supranti apie ką klausiu... nesakau, kad privalai kažką keist savo gyvenime, bet... kažkaip liūdna matyt kaip žmogus nedaro išvadų gyvenime ir visada jaučiasi teisus
tu man labai primeni mano vyro seserį, ji mat turi du brolius daunus (čia jos žodžiai apie mano vyrą ir jo dabar jau amžinaatilsį brolį, nes jie gyvenime turi rimtesnių reikalų nei pasirodyt tobulais prieš kaimynus)- bet kai vienas jų žuvo pastatė paminklą širdies formos ir skelbiasi kaip ji jį mylėjo ir kaip mes visi taip nepuolam keršyt tam kuris jį nužudė - žinai žiūri į ją ir liūdna, toks jausmas, kad net ir mirus jam jai svarbu tik viena, kad ji tobulai pasirodytų prieš žmones, o juk netekom mylimo artimo žmogaus... ai tiek to.. matyt nevisiems lemta tai suprast.