QUOTE(ragana66 @ 2008 06 06, 12:12)
As ir labai bijojau, prisikurdavau priezaciu, kad tik ta momenta nutempti i prieki - neturime savo namu, dar norisi darbe padirbeti, didesnio atlyginimo sulaukti ir t. t. Bet isvaziavau savaitelei i Druskininkus, pabuvau su savo mintim ir grizau daug ramesne, bet jau nebe tiek bijanti ir planuojanti. O kai nurimo nervai, vaikelis ir uzkibo is pirmo karto

Dabar turiu 9 men dukryte, statomes nama, baimiu nebeliko, esu laiminga mama, retkarciais jau pasvajojanti apie antra

Zodziu, svarbiausia yra pasiruosti, o paskui jau viskas buna tik gerai. Ir dabar, kai atsisuku atgal, pagalvoju, kad per ilgai bijojau ir laukiau, juk taip saunu buti MAMA
Pas mane sumise jausmai jau kelis metus... kai tikrai begalo norejau, nebuvo galimybiu, nepalanki situacija ir t.t., metai bega... o tu problemu nemazeja, rodosi truksta to, ano...

, pradeda atrodyti, kad tas TINKAMAS laikas niekada ir neateis

, kartais bandai viska pateisinti tuo, kad nera normalu neturint visko pradeti vaikeli, bet is kitos puses, kada tas VISKAS bus ir ar is viso, imanoma tureti viska?

Manau, geriausias laikas tas, kada ateina vaikelis, ne pagal kazkokius didelius planus, kartais butent vaikelis ir sudelioja viska taip kaip reikia.