panikos sindromas

MAn irgi taip - kiekvieną dieną vis kitaip...viena dieną jaučiuosi normaliai, kupina jėgų, norų, svajonių, optimizmo, o kitą dieną tokia šlykšti savijauta, kad norisi tik griūt į lovą ir miegot...rodos, neturiu nė lašelio jėgų , nieko nenoriu, niekas neteikia džiaugsmo...tada būnu labai liūdna ir bandau sugalvot, kas mane pralinksmintų

Man ir taip būna priklauso nuo santykių šeimoje, oro. Saulėtą dieną atrodo galiu kalnus nuverst, bet jei apsinmiaukę ir lietinga diena galėčiau po adijalu pragulėt visą dieną. Šiandien jaučiuos pavargus ir kažkokia stresuota aš labai greit pavargstu nuo bendravimo jei man neįdomu ir dar įtariu kad žmogelis kalba nesąmones ar meluoja. Vyras vis sako nekreipk dėmesio, nesikabinėk, o aš daugiau nebenoriu bendraut man įvaro depresiją tokie žmonės

vyras negali but ta priezastis: pirmiausia - gyvenimo prasme yra tureti artima antra puse. Lengva kaltinti kita. Negeras oras, negeras vyras, padauza vaikas, blogas darbdavys ir pan.
Reik pasiziuret i save. as taip pat kitus kaltinau. Bet deje.
Taip vyras ant manes pyko, jam sunku buvo kai as sirgau. Dabar su skausmu prisimenu tas dienas. Buvau baisi- vyrui buvo sunku. O as ilindus i kamputi, sedziu per dienas namie tamsiam kambaryje. Ai zodziu tykiuosi tai nebesugris.

Mano akyse issikyre dvi poros (depresijos pasekme). Ir abiem atvejais man bjauru ziuret kiek moterys baudzia vyrus uz tai kad jos serga panikos atakomis, depresija ar kita sielos liga. Siandien esu pries skyrybas ir mano pritarimo siuo klausimu nebus.
Gal kils klausimas gal as katalike. Tikrai ne. Mano tevu, brolio ir mano pacios santuoka be baznycios. Bet nezinau man santuoka yra netik anspaudas pase, netik parasas santuokos rumuose. Tai pazadas, atsidavimas ir pasisventimas gyventi del (vyro, vaiku. Tik santuokos metu vyras dovanoja savo seimos pavarde kuri man taip pat svarbi - tai garbe, tu esi seimos dalis.

Ne visad taip išeina kad vyras būtų gyvenimo prasmė antra gyvenimo pusė, bet pasistengus galima to pasiekt
Aš dėl pavardės taip nesusireikšminu man tai nesvarbu aš tikrai nesididžiuoju kad pakeičiau, manau man santuoka tai ėjimas keliu šalia ir nesistengiant viens kitam užkožti kelio, žiūrėjimas į vieną pusę... bet jei kartais taip neina galimos ir skyrybos manau šiais laikais svarbu ne kad nugyvenai kartu, o kaip nugyvenai.
Tikiuosi kad išsikapsčiusios iš šios šlykščios panikos viskas baigsis ir tada ramiai galima džiaugtis santuoka ir manau ner ko skubet su skyrybom

Labukas,
A priimsit į panikierių būrį?
Neturiu jėgų visą temą skaityt...Ale turiu tą šlykštynę man rodos jau kokie 7-8 metai...Buvo visai blogai, buvo ir geriau...Iš pradžių maniau kad kraustausi iš proto...Bijojau kam nors pasakyti...Viena negalėjau būt nė akimirkos, o kaip į darbą nuereit...kaip iš darbo pareit...Derinaus prie bendradarbių...O kaip namie su vaikais būt, kai atrodo numirsi? MB nėra, darbe...garaže...Skambinėju kas puse valandos, kada grįši...Kankyne o ne gyvenimas buvo... O kokie priepuoliai užeidavo Po jų drebulys krėsdavo kaip 40 temperatūros turint...
Kol pagaliau sužinojau kad ne viena tokia nelaimėlė esu, dėkui internetui Ale kas iš to kad žinau, jog ne viena...Ejau pas vieną, kitą gyd, geraiu vaistų...Lyg ir geraiu buvo...
Prieš porą metų prasidėjo kiti "malonumai": - vis atrodo, kad su širdim kažkas blogai, kad tuoj apalpsiu ar mirsiu...Ir jaučiu viosokius negerumus ten kur ta širdis...Ir baisiaiusia naktį...kai viena su vaikais...O MB naktinės būna...Ir šiaip mėgėjas užtrukt arba negrįžt...
Nu, vienžu, nieko gero...Į parduotuvę vienai nueit problema, tai kainuojua daug jėgų...Atrodo įeini - lyg ir nieko..Ale staiga užeina....tai net nenusiperku to, ko reikia, tik maunu greičiau lauk...

Aš viena irgi negaliu Atrodo tuoj bus bloga, nukrisiu...Tai ir einu tai su kaž-kuo, tai numatau kokias taroines stoteles, pas ką užeit, kur kokia vaistinė ar koks suoliukas jei ką...



Aha, žinau ir aš kad tai tik nerimas, ale kad tas žinojimas nieko nepadeda


Virugie, pas mus tas pats...Su MB...Ir dėl panikos, oi, kaip suprantu...100 kart taip buvo...Ir per meetus, beje....

[quote=Ramsius,2007 03 10, 23:14]
LSveikutes, mielosios

ech, vakar jauciausi zygdarbi atlikusi - apejau visa AKropoli:) aisku, ne veina, bet vis tiek...zmoniu buvo jura, visaks akyse mirguliavo, norejosi istrukt is tos minios, kuri tarsi dusino mane..bet paskui viskas aprimo , nors negeriau jokiu vaistu. Aprimo savaime, ir as galejau ramiai vaikscioti po parduotuves

Sveika, Ramsiau, prisijungusi
Taip - man lygiai tas pats - ta sirdis neleidzia normaliai gyventi. Jau dukart dariausia echoskopija, sakydama gydytojai, kad man ji dauzosi kaip apsiutusi, kad rodos tuoj isleks is krutines...bet...nieko nerado. Sirdis savo vietoj, o tas dauzymasis yra nervinio pobudzio. Tau cia nuo nerimo taip. O kokius vaistus vartoji? Geri antidepresantus? o raminancius? Lankaisi pas psichoterapeuta ar psichologa?

Labutis,
tikrai nustebau tave čia radus,tu man tokia faina ir stipri, net nemanau kad tokie žmogeliukai kaip tu ir problemų turi.
Man per meet taip nebūna nes esu tarp žmonių tik MB mane atveža ir parveža. Tai mudvi turim daug bendra sena vedybinė patirtis stesai nervai. Tai o tau nuo ko prasidėjo kažkokia priežastis turėjo būt Tai kur gydeis ar buvai kada pas psichoterapiautą? Tai gal širdis ir tik depresijos pasekmė? Aš visad buvau hipertonikė bet kai ėmiau gert antidepresantus kraujospūdis visad buvo normalus, o dabar tai šokinėja
Dabar prasideda pavasaris ir kai atsiranda saulės daugiau man buna nuotaika geresnė ir šiandien nušvitus saulei ir ir nemiegota naktis nieko nereiškia jaučiuos visai puikiai.

[quote=vejavaike,2007 03 12, 12:08]
[quote=Ramsius,2007 03 10, 23:14]
LSveikutes, mielosios

ech, vakar jauciausi zygdarbi atlikusi - apejau visa AKropoli:) aisku, ne veina, bet vis tiek...zmoniu buvo jura, visaks akyse mirguliavo, norejosi istrukt is tos minios, kuri tarsi dusino mane..bet paskui viskas aprimo , nors negeriau jokiu vaistu. Aprimo savaime, ir as galejau ramiai vaikscioti po parduotuves

Sveika, Ramsiau, prisijungusi
Taip - man lygiai tas pats - ta sirdis neleidzia normaliai gyventi. Jau dukart dariausia echoskopija, sakydama gydytojai, kad man ji dauzosi kaip apsiutusi, kad rodos tuoj isleks is krutines...bet...nieko nerado. Sirdis savo vietoj, o tas dauzymasis yra nervinio pobudzio. Tau cia nuo nerimo taip. O kokius vaistus vartoji? Geri antidepresantus? o raminancius? Lankaisi pas psichoterapeuta ar psichologa?
[/quote]
Numanau, kad ta širdis nuo nerimo, bet va kad nuo tos širdies irnerimas didėja..Nu užburtas ratas
Dabar nieko negeriu ir niekur neinu...Ėjau prieš kokius 3 metus....Gal ir buvo geriau...Tik va labai man nepatiko kad alkoholio negalima kai vaistus geri, o jei neduokdie pavartoji biškį, tai paskui tokia panika užeina...
Geriau Cipramil...Ėjau pas vieną psich...Ne tas buvo, netikom mes viens kitam
Ėjau pas kitą, ta buvo lyg ir nieko...Bet neilgai...man jos reikėjo tik dėl vaistų...
[quote=virugie,2007 03 13, 10:32]
Labutis,
tikrai nustebau tave čia radus,tu man tokia faina ir stipri, net nemanau kad tokie žmogeliukai kaip tu ir problemų turi.
Man per meet taip nebūna nes esu tarp žmonių tik MB mane atveža ir parveža. Tai mudvi turim daug bendra sena vedybinė patirtis stesai nervai. Tai o tau nuo ko prasidėjo kažkokia priežastis turėjo būt Tai kur gydeis ar buvai kada pas psichoterapiautą? Tai gal širdis ir tik depresijos pasekmė? Aš visad buvau hipertonikė bet kai ėmiau gert antidepresantus kraujospūdis visad buvo normalus, o dabar tai šokinėja
Dabar prasideda pavasaris ir kai atsiranda saulės daugiau man buna nuotaika geresnė ir šiandien nušvitus saulei ir ir nemiegota naktis nieko nereiškia jaučiuos visai puikiai.
[/quote]
Ir aš nustebau...
Bet kažkaip kai pamačiau tave pirmą kartą, labai jau tu man artima pasirodei...Nžn kodėl Gal nuojauta....
Nžn, nuo ko...Tik labai gerai pamenu pirmą kartą, kada užėjo tas silpnumas...Dičkiui buvo gal pora mėnesių...Gulėjau sau ant lovos, ir staiga pajutau kažkokį kvapą keistą...Ir pasidarė taip silpna... Vat nuo tada ir kvapų įtartinų bijau, tuoj daros silpna...
O koks košmaras vienai namie pasilikt...Ne vienai, su vaikais aišku. Na, dičkis jau šis tas, kai jis yra, nėra taip bloga...Ir į lauką gi neinu viena, o į parduotuvę tai tiesiog žygdarbis nueit...va, ką tik buvau, tai spėjau pasiimt mišinuko dėžutę ir košelės Rapolui ir moviau prie kasos, galvodama kas bus jei nukrisiu...


O ar jum nebūna kad bijot, na...išprotėt? Atrodo, tuoj pradėsi nei iš šio nei iš to verkti, ar dar blogiau - šaukti, rėkti...O nžn dėl ko...Kaip baisu man tada būna...
Virugie, o kaip tau dieną, kai viena namie?

Sveikos malonu jus visas cia vel matyti
visiskai netiketai likau be interneto tai negalejau su jumis bendraut tikiuosi si syki taip neatsitiks

Labutis,
Ne man tai namai mano tvirtovė blogai būna tik iš namų išėjus. Kai tik peržengiu namų slengstį ir prasideda panika. Parduotuvė išvis varo vėžį karšta žmonių daug, į akropolį važiuojam vidurį savaitės ir vakare. Iš namų viena jau nebeišeinu keli metai kol gėriau antidepresantus jaučiausi puikiai viena pati apeidavau visur reikalus susitvarkydavau, dabar esu labai ,,poniška " vyras visur veža ir lydi Kol maitinu pati negeriu jokių antidepresantų tik išrašė kažkokius hemoatinius Triptan forte jau geriu antra savaitė jaučiuos geriau mažiau stresuoju, geriau miegu. O dabar pavasarį kai saulės daugiau ir nuotaika geresnė tik iš namų viena išeit vistiek bijau
o tau panika užeina tik namuos? gal tiesiog tikrai reikia tik poilsio ir viskas atsistatys į savo vėžias aš taip žaviuos tavim daugiavaike mama, aš vos ryžaus antrą gimdyt, o tu tikra šaunuolė.
Papildyta:

Na o kaip tu jauties kai saulutė žeme ridinėjas, gal panika ištirpo su likusiu sniegu?

Na o kaip tu jauties kai saulutė žeme ridinėjas, gal panika ištirpo su likusiu sniegu?
[/quote]

Panikos nera tol kol vaikstineju zinomose vietose tada ir saulute linksmina ir bundanti gamta dziugina bet va pagalvojus kad reiketu nuvaziuot i centra pasivaikscioti nuotaika krinta kazkaip... nu nedrystu niekaip

man užeina taip pat kaip tu sakai, tik peržengus namų slenkstį...taip yra visada, jeigu būnu viena...Anksčiau ir po parduotuvę galėjau vaikščioti tik su MB po paranke...Je, neduokdie, pamesdavau jį iš akių, galas dabar jau galiu į kokį skyrių ir viena užsukt, ale vistiek akim gaudau, kur jis yra, kad tik nepamesčiau...O vienai į pardę tai neįmanoma...Ateina vasara, atrodo tik imk su vaikaia ir važiuok prie jūros, dieną,kai žmonių mažiau ar ryte...Betgi tai visai neįmanoma...Aš nedavažiuočiau net iki perkėlos, o ką jau kalbėt apie buvimą prie jūros...
Namie tai man užeina vakare, kai artėja naktis, kai nėr MB...kai jam naktinė, tai pasikviečiu seserį su vaiku, tai tada nieko...Ale kai MB kartais šiaip sau negrįžta (vat ir šianakt taip buvo), nu tai Ir silpna daros, ir širdis streikuoja....Bet taip, kaip būdavo anksčiau, kad užeidavo tie klaikūs priepuolia, kai kažkas darosi, kai norisi vert, rėkt nežinia ko, purto drebulys, atrodo kad išprotėsi...taip daba nėra...
vaistų negeriu jokių...gal reiktų...
Poilsis paprastas jau nepadės....Kai gėriau vaistus buvo geriau...