QUOTE(aldoniuke @ 2009 07 12, 09:39)
O as galvoju, kad Dievo nereiktu uzdaryti i baznycia. Jis turi visada buti kartu-ar tu ziuri filma, ar perki madinga sofa, ar keliauji i Maljorka. Juk viska darai su Dievo valia. Jis gi ne daiktas, kad palikai namukyj ir lakstai paziuret kaip ten jis? Ar to Dievas nori? Baznytele reikalinga seniems zmonems. Jie tada turi kur eiti, pabendrauti.
Žinoma Jis ir būna visuomet kartu. Jis kartu net tada kai apie Jį nemąstau, Jam laiko neskiriu, esu užsiėmusi tik savimi ir net tada kai Jį paniekinu Jis su manimi. Bet negi turiu sakyti Jam : "sekiok mane visur kur nori, aš užsiėmusi, dirbu labai svarbius darbus. Vien tau atsideda tik senukai..."? Juk jei tikiu, kad Dievas yra, vadinasi pripažįstu, kad Jis ir yra svarbiausias. Jei Jis svarbiausias tai ar neturiu vien Jam paskirti kažkiek laiko? Jei vaikai nesulaukia tėvų dėmesio auga nelaimingi, nervingi, linkę sirgti. Tai ar aš neatsidėdama Jo dėmesiui netapsiu tokia, juk man irgi reikia Jo dėmesio ir meilės kaip bet kuriam vaikui iš savo tėvų? Bažnytėlė - erdvė, kur galima ramiai netrukdomam (ten gerbiamas privatumas, netrukdoma, kai žmogus meldžiasi) pabendrauti su Dievu ir todėl ji reikalinga ne tik seniem žmonėm. Man ji net reikalingesnė. Senas žmogus gali ramiai ir savo kambaryje melstis, o aš savo kambaryje negaliu, nes tuoj išgirsiu" mama, kur mano... noriu gerti... ar eisim... tu užsiėmus... ar greitai baigsi... tu vis dar..." ......