Dar pries vestuves su vyru kalbejom apie vaikus, jis man sake kad myles mano dukra (jai dabar 10 metu) kaip savo nuosava, o as jam aiskinau kad tai yra neimanoma, nes neturedamas savo vaiku tu nezinai koks tas jausmas is tikruju yra...
Atsitiko taip kad vaikuti "suplanavau" vyrui nieko nezinant...Buvom vede jau 2.5 metu, is pradziu as norejau vaikucio vyras nenorejo, paskui vyras norejo as sakiau niekada, nes labai daug pykomes, na o kai vyras susitaike su mintim kad uzteks ir vieno vaiko, as atradau SM, pradejau skaitinet kaip kitos merginos planuoja ir dziaugiasi nestumo jausmais, uzsimaniau as vel mazo ruzavo kudikelio...
Pavasari niekam nieko nesakius nustojau gerti KT ir pradejau "planuot". Jauciausi kazkiek kalta kad vyrui nieko nesakau, bet turejau nuojauta kad is karto nepavyks ir zinojau kad jis pradetu be reikalo stresuot jei po 1-2 bandymu vaikelis neuzkibtu, o stresas, kaip zinia, yra didziausias priesas norint pastot...Laikas bego, isleidau kruva pinigu nestumo testams, bet juostele buvo kaip viena taip viena...
Naujus Metus sutikom su vyru dviese, siltoj lovoj ir aisku su sampanu... 
Po poros savaiciu kaip reikalas pasnigo, na as aisku isejau i lauka padet vyrui sniega kast...Po 5 minuciu meciau kastuva sakiau nebegaliu daugiau, kazko galva sukasi...Dar po savaites issitraukiau is stalciaus uzsilikusi testa ir...2 juosteles... pasikvieciau vyra i vonia, sakau viena reiskia ne, dvi reiskia taip ir parodziau testa...Vyro veide pasirode didele sypsena, paskui nerimas, paskui vel sypsena, apsikabino ir susnibzdejo i ausi "viskas bus gerai"...Nestumas buvo niekuom neypatingas, keleta kartu kraujavau ir lekiau issigandusi pas daktarus, bet jie tikino kad viskas gerai, vaikutis sveikas gyvas ir atrodo labai stiprus...Lyties vyras nusprende neklaust, norejo siurprizo...As kazkodel turejau nuojauta kad bus berniukas...Daktarai vis kartojo kad vaikas bus mazutis...Turejau gimdyt rugsejo 27d. I pabaiga daresi vis sunkiau ir sunkiau, vis ziuredavau i tuscia lovyte ir galvodavau kada gi tas mano kudikelis pasirodys...
Rugsejo 24d. uzejo didelis noras tvarkytis, o kadangi namus mano saunuolis vyras jau buvo sutvarkes, puoliau tvarkyti spintas...Vyras grizes is parduotuves pamate kuom uzsiimu tik nusisypsojo ir sako viskas man su tavim aisku... 
Vakare baigus tvarkytis atsisedau pailset, prasidejo saremiai mazdaug kas 20 min, apie vidurnakti jau kartojosi kas 5-7 minutes. Kadangi man buvo nustatytas baisusis streptokokas B, daktarai liepe vaziuoti i ligonine kai saremiai bus kas 5 minutes, kad spetu suleist antibiotiku kursa...apie 1 val. saremiai kazkiek suletejo as nusprendziau palaukt ryto, nes reikia gi dar dukra pas draugus nuvezt, o nakti zadint zmoniu nesinorejo. Prabudau apie 3 val., saremiai kas 5 min. ir tokie geruliai jau, suriesdavo kaip reikalas... 
Prizadinau vyra, sakau laikas jau...Dar ilindau i dusa, suruosiau dukrai daiktus, paskambinau draugams perspejau kad atvaziuojam, ir puse penkiu ryto jau buvom ligoninej. Aparatas matavo stipriausius saremius kas 3-4 minutes, atsidarymas jau buvo apie 4cm, pajunge antibiotikus ir pasiule eit pasivaiksciot po ligonines koridorius...na as susilenkus is skausmo apejau rata, i laseline isikabinus, grizus i palata dar pasiule ant didelio kamuolio pasedet...Tada uzejo aplankyt sesute kuri mane priziurejo nestumo metu, sako as pakeliui i ofisa isgirdau kad tu cia tai uzejau paziuret kaip tau sekasi...ai sakau viskas gerai tik skauda labai...tai kad sako dar sypsaisi tarp saremiu tai turbut nelabai skauda...pasisiule patikrint kakleli, o sako jau 6 cm., paprasiau epiduro, sake iseidama sesutem liepsiu anestiziologa surast...Sis pasirode uz gero pusvalandzio, as ji dar perspejau kad kai dukra gimdziau epiduras is pirmo karto tik vienoj pusej veike, o jis man sako pas mus taip nebuna...po 20min. seseles tikrina, sakau man vis dar skauda - nagi ir vel epiduras suveike tik vienoj pusej...grizes anestiziologas is naujo adata idure ir padidino vaistu kieki, na tada jau skausmai apsiramino ir galejau ramiai sau laukt...Daktaras pasirode tik apie 8 val, patikrino, vis dar buvo 6 cm, ir dingo...Apie 12 val. nustojo veikt vaistai, o daktaro kaip ner taip ner...jis mat ofise klientes priiminejo...apie 12.30 val jis atejo paziuret kaip man sekasi, na sako 8 cm, ir jau atsistojo eit, o tai sakau man vandenu taip ir nenuleisit... 
tai kad sako jau nuleidau...as jam sakau man jau skauda vel, o jis man sako gerai einu anestiziologa iskviesiu...sugrizta po pusvalandzio, na sako stumiam...taip anestiziologo ir nesulaukiau...Pradejau stumt, stumiant skausmo visiskai nejauciau, bet uztai kudikio sirdele per kiekviena stumima pavojingai suletedavo, ir man buvo baisiai neramu...daktaras paguode kad tarp saremiu ritmas greitai atsistatydavo ir kad pergyvent nereikia, bet del viso pikto iskviete pediatrus...na stumiau stumiau o vaiko kaip ner, na as sau galvoju gi mazas vaikutis, tai ko taip sunkiai cia man einasi, stumt gi moku, antra kart gimdau...Po beveik valandos stumimo daktaras sako jau galvyte cia, oho zandai kokie dideli, ir dar virkstele apsivyniojus apie kakla...dar keletas geruliu tokiu stumtelejimu sako jau petukai islindo, dideli tokie...dar kart pastumiu ir vaikutis gime...is vyro reakcijos jokios, laukia kol pasakys kas gime...daktaras sako berniukas, o seseles visos kaip susitare oho koks didelis vaikas...tai kaip cia taip galvoju, sake mazas mazas, o dabar jau didelis? Sunelio man ant krutines nepadejo, puole jo tvarkyt ir tyrimu daryt, atseit diabetikai vaikai dideli gimsta...o jis vargsas klykia rekia, mane siuva, tvarko, o vyras vargsas nezino ka daryt - ar su manim but ar eit i vaikuti ziuret, na sakau eik eik, man viskas gerai, eik pas vaika...Jis begte nubego, sunaus rankyte pagloste o tas kaip mat i tecio pirsta isikabino stipriai stipriai, ir verkt nustojo... Tyrimai nieko blogo nerado, vaikas sveikas kaip ridikas, svoris 4.6 kg....Daktaras sake butu zinoje kad toks didelis butu cezari siule, tai sakau gerai kad nezinojot...
O seseles 2 dienas vis bego ir bego ziuret kuri cia toki dideli vaika pati pagimde... 
Na o vyrui prisipazinau kad ne netyciukas cia buvo, kad suplanavau jam nezinant - kaip ir galvojau, pykcio nebuvo, buvo tik dziaugmo ir padekos asaros...Suneliui jau beveik 4 men., o vyro akys vis dar sublizga kiekviena kart suneli i rankas paemus, vis kartoja "negaliu patiket kad galima taip smarkiai ka nors mylet" ir dekoja jis man dekoja uz tokia "dovana" kieviena diena, sako skolingas liksiu tau visa gyvenima...
