Ar teko atiduoti šunį

Prie ko čia mano bamba? Aš tai turėjau omeny SM narę taip pasivadinusią

Supratau,mačiau paskui
Na,kvaila ir vaikiška būtų ginčytis ir teigti,kad man tokia situacija niekada neiškils. Tai ir neteigsiu gal.
Tik mano nuomonė vistiek lieka tokia. Jau mirtinas atvejis turi būti,kad šuns atsisakyčiau- badas...liga....(neduok Dieve aišku).
Bet toks atvejis būna vienas iš nedaugelio. Deja. O didžioji dalis nelabai ieško tų sprendimų. Pasirenka lengviausia.
Tik nepriimkit asmeniškai. Ne jums konkrečiai taikau.

Šiaulių prieglaudėlėj nemigdo šuniukų..

sveikutes,as cia gal truputi ne i tema,bet noreciau pasiteirauti.isvykstu atostogom savaite laiko ir palieku savo maziuka pas drauge.jis labai prisirises prie manes ir ne karto nebuvo niekur paliktas.tai va kyla truputi klausimu toms kurios jau buvo su tuo susidurusios:kaip suniukui sumazinti stresa? ar suniukas nepasikeicia po tu palikimu?na net nezinau isvykstu dar tik po menesio o jau nuo dabar nervais ima kad turiu palikti.ka galit pararti kad suneliui butu maziau sreso?

sveiki visi, kolkas as cia tik naujoke, bet taip pat noriu prisideti
manau geriausias budas butu isvengti didelio streso ,paliekant suni pas draugus ar i viesbuti, butu suni atvezti ne viena karta, pirmiausia paprastai aplankyti , leisti pasivaiksciot, apsiuostineti, antra karta palikti per nakti, trecia jau ilgesniam laikui, taip suniukui bus maziau streso, jis supras kad jo dar atvaziuos pasiimti i ne isduos

Labai nuliudinsiu tikincius sunu meile iki mirties. Normalios psichikos suniui nera jokio streso pasilikt kazkur, keist zmones, vietas. Tik psichiskai nesveiki sunys stresuoja ir kencia, tikrai nereikia jokiu pratinimu ir panasiai. Suo ne vaikas, jis gaujos gyvunas, jam naturalu keist lyderi. Ziurekit kaip daznai zmones palike sunis nusivilia, oi musu suo mus isdave, norejo likt su zmogum kuris laike. O tai naturalu, suo per diena gali pakeist seimininka, jei jus atiduodat suni kazkam palaikyt jis nesupranta kaip vaikas, ai trumpam cia pagyvensiu, jis supranta: atejo naujastvadas, nugalejo sena, ok einu su nauju. Ir net jei isvaziavot 3 dienoms, jau suniui naujas vadas tas kitas zmogus ir jei be kvietimu jis seks ne jus, o ta kita zmogu. Nesvarbu kiek auginot iki tol-suo gyvena esamuoju laiku. Tai jo prigimtis. Tad nesukit suniui galvos zmogiskom problemom ir drasiai be jokiu pratinimu palikit. Grizus vel bus per diena situacija su vado keitimu ir vel viskas bus kaip buve

Aha, čia pačiam daugiausiai širdį skauda išsiskiriant, ne šuniui Aš tai kaskart susigraudinu. Pavasarį planuoju trim savaitėm išvažiuot be jos, tai jau dabar širdį spaudžia pagalvojus...

Ir kas svarbiausia tau tai skaudu, o jiems po pusdienio tu esi jau giliai dzin, jie turi "naują mamą". Galima apie tai negalvot jei nemalonu, bet jau taip yra . Mirtis ant šeimininko kapo tėra graži istorija ir labai net paaiškinami toki atvejai, deja tikrai ne meile šeimininkui.

Ne visai į temą, bet paklaust noriu, kadangi aktualu.
O jei vis tik ne "dzin" (na, nėr taip, kad neėstų, į lauką neitų, bet matos, kad nerimsta, o vadu nei po pusdienio, nei po 2 d. nepasirenka kitos "mamkos"), tai negi tada reiškia, kad tokie šunės psichiškai nesveiki? Ką tada daryt?

Na manoji, sako, paspokso per langelį, kai palikta būna, bet kito žmogaus normaliai klauso, ėda ir šiaip didelės problemos nedaro. Bet čia matyt dėl to, kad su čeku - net auginant nuo mažiuko šuniuko - kontaktas atsiranda toli gražu ne iškart, reikia padirbėt truputuką. Ir laiko.

Taip, tai reiškias šuo nėra psichiškai stabilus, juk koki bebūtų skirtingi fenotipiškai šunys, jų vidaus organai ir prigimtis tokia pat, jie sava prigimtimi yra daug artimesni protėviams, vilkams nei žmonėms. Tiesiog šunys socialūs ir labai prisitaiko prie žmogaus gyvensenos, užtat jie mums toki nepakeičiami ir dažnai labai klaidingai mes jų elfgesį aiškinam per žmogišką prizmę, ne bet čia jau žmogaus prigimtis būti svarbiausiu ir vieninteliu visatoje . Na, bet grįštant prie temos, kodėl tai psichikos trūkumas, na kad ir dėl to jog gamtoje tai reiktų mirtį, juk vilkų bandoje kuri yra judanti arealo ribose, ne sėsli grupė atsirastų individas žiauriai stresuojantis kad reikia perbėgt į kitą miško kraštą, kad pasikeitė vadas.....Ji žūtų, nepaliktų palikuonių, visom prasmėm mirtis. Žmonės tuo tarpu turi savo atranką, jiems dažnai tai tinka ir patinka, bet nežiūrint to-tas individas jau turi psichikos problemą, nes šuniniams normalu keisti vietas ir "mamas". Ką tada daryti, nu tuo atveju tinka donata2233 nurodytas būdas, vedžioti pratinti, kad šuo suvokių teritorijos keitimą kaip jos išsiplėtimą, o žmogų kuris žiūrės kaip naują gaujos narį. Tiesiog reikia pagalvoti ir apie tai jog grįžimas į buvusias sąlygas tokiam šuniui irgi stresas. Gaila labai tokių šunų...Juk visos istorijos apie šuns laukimą ant šeimininko kapo ir panašūs filmai yra lengvai paaiškinami ne meile iki grabo lentos, o šunine prigimtimi, deja ne tokia miela ir sentimentalia kaip kad mes norėtume , tiesiog mes mokam tuo naudostis, savaip aiškinti . Kad ir su tuo laukimu ant kapo-ar pastebit jog visos tos istorijos nutikę ne mieste, o kaime, na kaip tai paaiškintumėt, man net įdomu . Galvojant jog šuo yra šuo ir jūs ne meilės objektas, o vadas, jie nemyli jie tiesiog yra labai lojalūs vedliui

Įdomi diskusija, anksčiau nemačiau Gal moderatorė perkeltų ją į kitą temą?

zay, su visa pagarba, bet labai privertė šyptelėti tavo mintys Kaip gali taip vertinti iš karto psichas ar ne, kai nematei to paties šuns kitame kontekste? Sakai, kad jo protėviai vilkai. Ok, paimk tą patį šuniuką, kuris dabar pas žmogų gyvena ir nuo jo gimimo atiduok vilkams. Jei jo nesuėstų ir jis išaugtų kartu, tada ir pakalbėtume. O dabar juk tu nežinai kaip būtų, nes negali žinoti. Tas šuniukas, deja, pas žmones išaugintas ir adaptavęsis. Ypač, jei jis vienas šuo ar apskritai gyvūnas žmogaus šeimoje iš kur jam gauti tą vilkų-šunų modelį? Jis mato tik žmogaus diktantus bei reikalavimus, už kiekvieną ne tokį, žmogui nepriimtiną žingsnį, pvz. bėgimą glostytis pas visus iš eilės, šuo baudžiamas, už kiekvieną priimtina - skatinimas. Medžioti nereikia, viskuo žmogus aprūpina, o jei dar tas žmogus super krūtas ir ne kiauliu ėdalu tą šunį šeria, tai ko tam šuniui blaškytis ir nesekti akylai vado? Ką jam dar sekti, jei nieko aplink daugiau nėra ir jis to mokomas nuolat?
Turbūt nenuneigsi, kad ypač kol šuniukas jaunutis, jis dar ir durniukas kaip žmonės sako. Jis būna lekia, gaudo kažką, griūna vizgėdamas visai svetimiems po kojomis ir tada dar tikrai bet kas jį perpirkti lengvai gali. Bet maždaug nuo dviejų metų šuo jau susiformuoja, pilnai prisitaiko prie vieno šeimininko, o metams bėgant tai iš viso jie tampa tokie neišskiriami. Man tai čia viskas labai logiška ir normalu, nes tai pripratimas ir kitokio gyvenimo nežinojimas.
Čia kaip ir visokie maugliai džiunglėse, jei paimti priešingą variantą. Labai jau ten 5 metų mauglis lėks pas žmones ir adaptuosis iš karto? Ir tik nesakyk, kad tuose visuose istorijai žinomuose žmonių išaugimo miškuose su žvėrimis atvejuose irgi papuolė vieni psichai