Įkraunama...
Įkraunama...

Ar teko atiduoti šunį

Sveikos mamytes,
norejau paklausti ar galima suniuka atiduoti i gyvunu prieglauda, bet tokia kur jo neuzmigdytu o surastu kitus namus?nes ir taip sirdis plysta, kaupiuosi jau pora menesiu...
bandziau surasti kitus namus savarankiskai, bet nepavyko, nes suo misrunas ir gana judrus. cia vienintele iseitis, nes su seima priversti isvaziuoti i uzsieni ir sunio pasiimti negalim.
aciu
Atsakyti
QUOTE(agdogma @ 2011 01 20, 18:54)
Sveikos mamytes,
norejau paklausti ar galima suniuka atiduoti i gyvunu prieglauda, bet tokia kur jo neuzmigdytu o surastu kitus namus?

Labai priklauso nuo suns amziaus ir isvaizdos, na dar asmenines laimes. Siaip Kaune "Nuaro" prieglaudoj sunys turi gana neblogus sansus rast namus, kas kita Vilniaus "Grindoj". Bet siaip jei bandet pati ieskoti augintiniui namu, tai nemanykit, kad prieglaudoj jam gali geriau pasisekt...
Atsakyti
QUOTE(grazi furija @ 2010 12 22, 16:56)
O tokie pasiteisinimai,kad jam staiga nebeliko laiko,pasikeitė tas ar anas...man juokingai skamba.

Žinot, kai buvau jauna ir naivi, irgi taip mąsčiau. Bet dabar supratau, kad tikrai negalima smerkti žmonių, neįsigilinus į situaciją. O jų būna labai įvairių. Ir neretai atiduotas į kitą šeimą šuo gyvena daug geriau nei pirmojoje, kur jaučia nuolatinį stresą. Atiduoti nespėjau, bet labai ilgai svarsčiau už ir prieš, ieškoau būdų, kaip pakeisti šuns elgseną ir kaip padaryti, kad jis nejaustų streso artinantis mūsų vaikui. Tiesiog jis nuo pat atsiradimo pas mus nemėgo ir stresavo esant netoliese vaikams, jau nekalbu apie jų lindimą prie jo. Kol vaikų neturėjom, kaip ir neproblema buvo - ateina draugai su vaikais, visi lyg ir sutardavo. Tačiau pagyvenęs su kūdikiu, kuris dar ir verkia, šuo ėmė visai durnėti - kaukdavo kartu su juo. Metodus, ką dresuotojai siūlė, išbandėm ir padarėm tik blogiau. Nes pasiūlymai - papurtyti, paguldyti, elektra ir pan... Tad matant šuns nerimą ir stresą man tikrai nekilo mintis, kad oi kaip aš jį myliu ir nė už ką neatiduosiu. Būtų gyvenęs manau daug laimingesnis su mano tėvais pensininkais, jei ne jo liga.
Tad siūlau kartais mažiau galvoti apie tai, ko "aš" noriu ar nenoriu, bet pagalvoti apie tai, kas šuniui geriau.
Atsakyti
Žinot,jei kadanors gyvenime atiduosiu šunį,tada galėsiu jums paantrinti ir suprasti.
Dabar,jei labai jūsų nepapiktinsiu,vistik liksiu prie dabartinės nuomonės.
Ne penkiolika man ir ne dvidešimt penki.. tikrai daugiau .
Nesijaučiu labai jau pienburnė ir to gyvenimo esu mačius. Ar jūs galvojate,kad jei jau neturi vaikučių pabiručių,tai tu žalias ir nieko gyvenime nepatyręs?
Niekas jūsų ir nesmerkia. Atiduotumėt,tai atiduotumėt.
Aš neatiduočiau,nes manau,kad yra tų būdų rasti kompromisą ir šuns nekankinant.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo grazi furija: 20 sausio 2011 - 19:13
QUOTE(grazi furija @ 2011 01 20, 20:12)
Niekas jūsų ir nesmerkia. Atiduotumėt,tai atiduotumėt.

Žinot, o man virnodai - smerks kas ar ne. Aš galvoju apie šuns gerovę šiuo atveju pirmiausiai, ne apie save. Taip, maniau ir aš kad būdų yra ir juos bandžiau. Bet jaunatviškas maksimalizmas pragaravo truputuką.
Atsakyti
QUOTE(Jazzas @ 2011 01 20, 21:17)
Žinot, o man virnodai - smerks kas ar ne. Aš galvoju apie šuns gerovę šiuo atveju pirmiausiai, ne apie save. Taip, maniau ir aš kad būdų yra ir juos bandžiau. Bet jaunatviškas maksimalizmas pragaravo truputuką.

Savo poste rašėte,kad nereikia smerkti žmonių.....tai va į tai ir sureagavau.
Jūsų nepažistu net,tai man tikrai nerūpi.
Tiesiog pasakiau savo požiūrį. Ir jo kitiems nebruku. O kaip bus,gyvenimas parodys.
Atsakyti
QUOTE(grazi furija @ 2011 01 20, 20:21)
Savo poste rašėte,kad nereikia smerkti žmonių.....

Taip, bet turėjau omeny ne vien jus. Kažkam juokinga (kaip pvz 'bambai), bet gal žmogus tiesiog gyvenimo nelabai matęs... O kaip dažnai tie, kas pasako niekada gyvenime vat ima ir susiduria su tokia situacija. Jūs irgi negalite būti tikra, kad užteks sukrapštytų pinigėlių sodybai kaime ir kad toliau galėsite dirbti su vyru savo darbą iš kaimo. Gyvenime pasitaiko visko, tik tiek.
Atsakyti
Ir ko dabar prikibot su savo bambom?
Kaip tokiai,kuriai nerūpi ką apie ją(ar juo labiau apie kitus) galvoja,tai labai jautriai sureagavot.
Atiduosiu,tai atiduosiu.
Tada žemai nulenksiu prieš jus savo žilą galvą ir pasakysiu,kad buvote teisi.
O dabar nereikia manęs gydyti.
O kaimai,tai tebuvo pavyzdys,vienas iš daugelio galimų. Galit nelaimių prikarksėti su tokiom ateities vizijom mirksiukas.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo grazi furija: 20 sausio 2011 - 19:44
pritariu Jazzui. Vienas pavyzdžių, kurį net aptarėme su veisėja prieš pirkdami šuniuką - alergija šuniui. Ir ką tada daryti? Vaikui visą laiką vartoti vaistus? keltis gyventi kitur, kur šunį laikyt ne namie? o jei jis dekoratyvinis? Dėl to niekada nesakau kategoriškai apie nieką kad "vat aš tai jau niekada nieko..", nes velnias, tas gyvenimas kartais tokias pamokas su tais "niekada" duoda, kad užsičiaupi ir pergalvoji visus savo kategoriškumus.
Atsakyti
Pritarkit,pritarkit. Aš ir neprieštarauju juk.Gali būti.
Kalbu konkrečiai apie save.Žinodama savo situaciją. O dekoratyvinių veislių aš nelaikiau ir nelaikysiu.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo grazi furija: 20 sausio 2011 - 19:48
Tas atidavimas žmogui - Tragedija. Šuniui, jei tik sąlygos po atidavimo tokios pačios arba dar geresnės (ir galvelė ne visai skysta), dzin smile.gif
Patikslinu, šuniui dzin, tik geriau iš žmogaus pusės atiduoti šunelį į tokias pačias ar geresnes sąlygas, ne prastesnes.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo megeja: 20 sausio 2011 - 19:59
Tai niekas ir nesako,kad šuniui tragedija bus. Taip,pripažįstu ir net neslepiu. MAN tai būtų tragedija. Užtai ir kartoju,kad neatiduočiau.
Aišku,jei matyčiau,kad tas šuo nesvietiškai kankinasi,tai čia jau kitas reikalas. Bet neįsivaizduoju tokios situacijos. Hmm..... na nebent ant tiek nusigyventumėm,kad patys valgyti už ką nebeturėtumėm.. g.gif
Bet tai jau kraštutinumai visiški.

Tpfu tpfu tpfu.. smile.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo grazi furija: 20 sausio 2011 - 20:02