Ar suns veisejai zino apie siuos planus? Jie gali padeti ar net perimti naujo seimininko paieskos procesa
tie is kuriu pirkom? nezino... juk praejo 4 metai tai kazi ar jiems kas rupes 
Jeigu šunį atiduosit į geras rankas ( 
), jūs jo nė kiek netraumuosit. Didesnė trauma jam bus likti ten, kur jis nebereikalingas (kad ir kokios būtų priežastys).
Aš paėmiau suaugusį šunį ir mano atveju viskas vyko taip: kelis kartus buvau pasiėmusi jį pasivaikščioti ir, kai tik atsirado galimybė (mano atveju - narvas, nes namie yra kitas šuo), iškart parsivedžiau namo. Patikėkit, jokios traumos jam nebuvo ir nėra. Nei jis liūdėjo, nei badavo.
Linkiu surasti šuniui gerus šeimininkus.
PS. Paskambinkite savo veisėjams, gal jie žino, kas norėtų tokio šuns (ne visiems reikalingi tik jauni šuniukai)
), jūs jo nė kiek netraumuosit. Didesnė trauma jam bus likti ten, kur jis nebereikalingas (kad ir kokios būtų priežastys). Aš paėmiau suaugusį šunį ir mano atveju viskas vyko taip: kelis kartus buvau pasiėmusi jį pasivaikščioti ir, kai tik atsirado galimybė (mano atveju - narvas, nes namie yra kitas šuo), iškart parsivedžiau namo. Patikėkit, jokios traumos jam nebuvo ir nėra. Nei jis liūdėjo, nei badavo.
Linkiu surasti šuniui gerus šeimininkus.
PS. Paskambinkite savo veisėjams, gal jie žino, kas norėtų tokio šuns (ne visiems reikalingi tik jauni šuniukai)
Nu va cia tas liudnojo veido auksinukas 
Papildyta:
na jeigu viskas nera taip sudetinga reiks jam ieskoti nauju geru seimininku
Papildyta:
na jeigu viskas nera taip sudetinga reiks jam ieskoti nauju geru seimininku
QUOTE(Ingusia31 @ 2010 09 13, 17:29)
Atsakingiems veisejams turetu rupeti
QUOTE(Ingusia31 @ 2010 09 13, 17:29)
Juk iš normalių pirkot, jei sakot, kad su dokumentais ir pan. Būtinai praneškit jiems. Juk per galvą nieks neduos. O juolab, jog tikėtina, kad gali ir pagelbėti.
QUOTE(Agnnyte @ 2010 09 13, 18:12)
Juk iš normalių pirkot, jei sakot, kad su dokumentais ir pan. Būtinai praneškit jiems. Juk per galvą nieks neduos. O juolab, jog tikėtina, kad gali ir pagelbėti.
bandysim
, mes pirkom is cia http://www.selene.ten.lt/
QUOTE(Ingusia31 @ 2010 09 14, 01:38)
Laaabai artima istorija. Mano sesuo irgi susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, turėjo atiduoti taip pat auksaspalvį retriverį, ir panašaus amžiaus kaip ir Jūsiškis. Šuniukas buvo PASAKA. Galiu pasakyti tiek - Jūs nusiraminkite ir visas pastangas sudėkit į pačių geriausių šeimininkų paieškas. Kai šuniukas nukeliaus į naujus, bet BŪTINAI neprastesnius namus, visos nuoskaudos liks, kaip bebūtų tragikomiška, Jums. Atiduokit jį į pačias geriausias rankas ir širdis greit nurims, nes žinosit, kad padarėte VISKĄ. Sėkmės Jums, parašykit kaip sekasi
Mes ne seniai paėmėm suaugusį šunį, 7 metų. Daug kas mums atkalbinėjo, kad neimtumėm suaugusio, kad imtumėm mažą. Jau buvom ir patys pradėję abejoti: ar pripras, ar mus pripažins ir pan. Šunys daug ką supranta, jaučia. Atvedė mums tą šunį (kalytę) šeimininkė į autobusų stotį, susitikus padavė pavadėlį. Paskui pabandžiau paglostyti, pašnekinti. Žiūrim, kad šuo neagresyvus, prisileidžia, ir išsivežėm. Šeimininkė įdėjo ir jos mėgstamą žaislą, dubenėlius, kad turėtų įprastus daiktelius su jai pažįstamu kvapu. Parsivežus šėrėm jai įprastu maistu. Pasikeitė jai aplinka , žmonės tai truputį nesmagi buvo, apie kokią savaitę net viduriukai pasileidę buvo, nors stengėmės, kuo švelniau su ja, neprausėm. Per kokias dvi savaites apsiprato. Atsiskleidė koks šuo. Aišku, prieš tai buvom išsiklausinėję kuo daugiau apie ją: koks jos charakteris, ką mėgsta, ko nemėgsta. Maždaug po kokių trijų savaičių pilnai į vėžes įėjom. Atrodo, kad visą laiką pas mus gyveno, mūsų šuo. Labai patenkinti. Nesigailim.
As pasiemiau suaugusi - 3 metu suni, jau antra diena po paemimo nebijojau paleisti nuo pavadelio, ji niekur nebego. Paliudejo lygiai viena diena.
Po metu - parodoje prie musu priejo buves mano kales seimininkas - maniske tiesiog nusisuko ir nuejo, nebuvo jokios reakcijos, kaip pro siena.
Po metu - parodoje prie musu priejo buves mano kales seimininkas - maniske tiesiog nusisuko ir nuejo, nebuvo jokios reakcijos, kaip pro siena.
Aš irgi buvau pasiėmusi suaugusį, gal septynių metų šunį. Jau kitą dieną atrodė, kad jis visą gyvenimą pas mane gyveno. Iš karto ir visam laikui buvau vienintelis žmogus, kurį jis pripažino ir mylėjo. Kitas keturių metų šuo pasiimtas ilgėjosi šeimininkų, liūdėjo, bet netrukus apsiprato ir po metų "nebepažino" buvusių šeimininkų, kai juos susitikome. Suraskit savo šuneliui gerus namus, ir jis gyvens laimingai. Sėkmės!
Neatiduočiau ir net nesvarstyčiau tokios galimybės. Man tai būtų tolygu atiduoti savo vaiką 
Vidumi pasijusčiau degradavusi .
Mano nuomone,jei jau įsigyji šunį,tai iki grabo lentos.
Kažkada su vyru svarstėme kas būtų,jei jau auginant šunį atsirastų vaikelis ir jis pataptų alergiškas šunims ..Tokiu atveju turbūt sukrapštytume paskutinius centus ir keistume gyvenamąją vietą į namą su voljeru. Kad ir kaimo glūdumoj..jei reiktų. Šuo yra šeimos narys.
Ar tai žmogiška atsikratyti šeimos nario vien todėl,kad iškilo sunkumų...
O tokie pasiteisinimai,kad jam staiga nebeliko laiko,pasikeitė tas ar anas...man juokingai skamba. Turėdama savo pirmąjį vokietį gyvenau viena. Dirbau. Bet susirgo kolegė ir teko ją pavaduoti nuo 8 iki 20 val. Kasdien. O šuo dar jaunas buvo,ištverdavo tik pusdienį nevedžiotas..ir ka...ogi keldavausi valanda anksčiau nei reikia,kad išlakstyčiau šunį,tada per pietų pertrauką ,per karščius visa prakaitu permirkus lėkdavau namo (tada dar troleibusu) per pusė miesto, pavedžiodavau šunį ir vėl keturiom pasispardydama darban...O po darbo dar miškan keliaudavom net pamiršdavau,kad valgyti reikia.Ir taip du mėnesius. Ir nieko,nei aš nusistekenau,nei šuo nusikankino. Kai noro yra viskas suderinama.
Vidumi pasijusčiau degradavusi . Mano nuomone,jei jau įsigyji šunį,tai iki grabo lentos.
Kažkada su vyru svarstėme kas būtų,jei jau auginant šunį atsirastų vaikelis ir jis pataptų alergiškas šunims ..Tokiu atveju turbūt sukrapštytume paskutinius centus ir keistume gyvenamąją vietą į namą su voljeru. Kad ir kaimo glūdumoj..jei reiktų. Šuo yra šeimos narys.
Ar tai žmogiška atsikratyti šeimos nario vien todėl,kad iškilo sunkumų...
O tokie pasiteisinimai,kad jam staiga nebeliko laiko,pasikeitė tas ar anas...man juokingai skamba. Turėdama savo pirmąjį vokietį gyvenau viena. Dirbau. Bet susirgo kolegė ir teko ją pavaduoti nuo 8 iki 20 val. Kasdien. O šuo dar jaunas buvo,ištverdavo tik pusdienį nevedžiotas..ir ka...ogi keldavausi valanda anksčiau nei reikia,kad išlakstyčiau šunį,tada per pietų pertrauką ,per karščius visa prakaitu permirkus lėkdavau namo (tada dar troleibusu) per pusė miesto, pavedžiodavau šunį ir vėl keturiom pasispardydama darban...O po darbo dar miškan keliaudavom
net pamiršdavau,kad valgyti reikia.Ir taip du mėnesius. Ir nieko,nei aš nusistekenau,nei šuo nusikankino. Kai noro yra viskas suderinama.
