zinau, kaip kategoriskai visi pasisako pries toki dalyka. taip sakiau ir tvirtinau ir as... gal netgi siek tiek smerkiau zmones, kai kazka panasaus isgirsdavau... bet kaip sakoma "niekada nesakyk niekada"

deja, mums irgi teko atiduoti savo suniuka. visu pirma tai mes patys ir kalti , del to grauziuosi kiekviena diena, nes pirkome suniuka tiesiog labai jo uzsigeide.norejom sau ir vaikams draugo. vien prisiminimai apie mano turetus sunis-keldavo i debesis! o suklydom butent tuo,kad turguje pamatem suniuka ir susilydem

tiesiog patikejom moteriskes pasakojimais apie juos ir t.t. taigi ta pacia diena nusipirkom suniuka pinceriuka (tipo). sakau tipo, nes juk pirktas turguj , uz 400 lt. suprantama be dokumentu ir t.t. ne tas mums rupejo... oi kaip vaikai mylejo! saugojo,kad galvytes niekas nepaglostytu(kad ausys nenulinktu:) )... taciau tai truko neilgai jau 2 men. budamas jis kandziojo vaikams kojas, veliau ne karta ir rankas, pragremze ir ikamdo i veiduka mazajam

nenorejau patiketi tuo,kad visi sie dalykai vyko ne zaidimu metu. sakydavau,kad cia mano mazasis kaltas, mat jis visai bebaimis-pats lenda i akis, nors suo ir nenori... net girdedavau artimuju pastabu, kad musu mila-tiesiog nekencia musu vaiku. ir is tikruju-jie su ja niekada negaledavo zaisti, paglostyti-visada pikta, kanda... nekanda tik manes ir vyro...
kad zinotumet ,kiek kainavo apsisprendimas! o tada ,kai pasakiau vyresneliui, kad reikes ji atiduoti-pasikukciodami praverkem abu pora geru valandu... pritrenke pokalbis: sakau juk tos net paglostyt negali. o jis: tai kas. mila juk kaip zmogus. jai taip liudna bus be musu, juk ji kitu nepazista....

((((((((((
oi kiek daug prirasiau... atsiprasau. tiesa, finalas tox ,kad musu mila dabar gyvena pas mano mama. tai bent tiek geriau. dabar vel dairomes suniuko-draugo. domimes, neskubam...tikiuosi nesuklysti si karta. bet jauciuosi kalta milos atzvilgiu... atrodo ja isduodu...
ech...............