Ar teko atiduoti šunį

o kam rinktis?gerai isaukletas suo niekada nenuskriaus vaiko.

Pritariu Une, jei jau tai išėjo, kad šuniukas vaikų nemyli ir tenka rinktis... Nėr čia net kalbos - tuo labiau, juk tą šuniuką ne į gatvę išmetėt ir ne svetimiems nepažįstamiems atidavėt, o mamai... Juk ir šuniukui dabar geriau, kai vaikai nelenda (jei jam tai nepatiko), ir jums ramu.
Visada galit įsigyti kitą šeimos draugą - tik prieš tai pasidomėkite charakteriais ir pan., kad nesuklystumėt dar kartą

Jei seima ruosiasi tureti vaika, ar ji turi, tai ir suns veisle reikia atitinkama pasirinkti, plius-dresura.Jei suo isaukletas, jis niekada nenuskriaus vaiko.Kai paskaitau, kad jauna seima isigyja koki stafordsyra, pitbuli, kaukaza ar kita agresyvesnes veisles suni, o paskui greitu metu pradeda lauktis, ir prasideda klausimai-gal kam reikia suns?Bijom del vaiko... O pries renkantis suni galvoti nereikejo?Kuo blogi labradorai, bernai, koliai, pudeliai?Juk yra daugyne "svelniu" veisliu.Savo suns neatiduociau, nes ji man kaip vaikas, trylika metu kartu gyvenam Ir kiekviena kart pries perkant bet koki gyvuna reikia pamastyti, kad tai didziule atsakomybe, kad negalima juo atsikratyti kaip daiktu, kad ir kokiems geriems zmonems, bet jus ji atiduodat.Siuo klausimu esu labai kategoriska, man tai nepateisinama

Visai neseniai vos neatsisakiau vieno iš savo šunų.... Šiaip situacija buvo rimta, dėl jo sveikatos. Netgi būsimieji šeimininkai buvo neplanuotai surasti... Žinau, kad jam vienam (be kitų šunų) gyventi būtų geriau, bet mano antra pusė pakėlė tokį vėją kad tos minties teko atsisakyti... Dabar žiūriu į jį ir džiaugiuosi, kad jis liko su manimi. Taigi teko išvažiuoti pailsėti ir porą šunų tėvai prižiūrėjo, tai skambinau mamai kelis kart per dieną ir visko klausinėdavau: "ar vitaminų nepamiršai duoti", "ar viską suvalgė", "koks kakutis", "ar ne per daug dūksta su kitu šunimi" ir t.t. Bože moi, mama net supyko. O svetimiems taip nepriskambinsi ir nepriaiškinsi...
Aišku, labai gaila, kad liko įskaudinta šeima, kurie jau džiaugėsi būsimu šuniuku Bet žinau, kad jie jau turi šuniuką, tad manau viskas išėjo tik į gerą. Tikiuosi, daugiau nebus panašių situacijų, nes tai siaubingi išgyvenimai

tai as ir sakau, kad mes padarem klaida, tiesiog pasitikedami ta pardaveja... visko ji mums pripasakojo. esu tiesiog perdaug patikli, nelabai tikiu, kad gali zmogus tau i akis meluoti. o pasirodo melavo. kalbejom su 12 metu kinologe isdirbusia moterimi-pati augina pinceri-sake,kitaip nebus su tuo suniuku. tokia ju "natura"- nemegsta jie mazu vaiku... ir apie kokia dresura galima kalbeti,kai 2 menesiu sunytis ikanda vaikui i veiduka?
jums nepateisinama jokia priezastis, o man nesuprantama toks kategoriskumas

Yra masė žmonių atidavusių pardavusių šunis, čia keista girdėti žmonėms kurie turi vieną, normalų šunį, o kiek žmonių įsigyja psichiškai nesvaikus šunis, kurie žaloja juos pačius ir vaikus, ar kam nors tekę matyti kaip "Veislinis" vilkšunis 10 mėnesių amžiaus savo šeimininkui odą nuneria, ar tekę matyti kastines plėštines žaizdas, ar yra kada nors tekę parą neįeiti į namus nes mylimas šeimos šunelis saugo šiukšlių dėžę, ką čia į namus-vieni žmonės 12 valandų išsėdėjo vonioje, nes jų šuniui "kažkas" užėjo. Kartais tokie psichiniai susirgimai išlenda apie 2-3 metus, ir iki tol meilus šuo gali atsisukti griebti ir vėl toliau vizgindamas uodegą žaisti. Ar tekę kada nors savo vaikui daryti plastinę veido operaciją, nes šuo jam už jo pagriebė, ir savas šuo. Taigi mano nuomonė, labai dažnai tokius šunis reikia ne tai , kad atiduoti, o migdyti. Visokių tokių dalykų prisižiūri, kai dirbi su šunimis, o ypač kai buvo bumas bet kokių neveislinių šunų, kai leisdavo veislynams visokias vadas-ir dokumentines ir be-pamatytumėt kokius žvėris suveždavo į policijos veislyną prašydami priimti.
Dar kitas niuansas žmonės kurie turi veislynus nuolat atiduoda, parduoda nuomoja suaugusius šunis ir galiu pasakyti-šuniui jei naujuose namuose jį gerai prižiūri jokios traumos, geros psichikos požymis ir yra lengvas prisitaikomumas. Taip, kad jei šuo maišo, geriau nelaistyti ašarų, o atiduoti kur tam šuniui geriau. Mano asmeniškai viena kalė man nepatiko, kad ir kiek bandžiau-nu nesutapo charakteriai, man reikalingas labai geras kontaktas su šuniu ir aš ją kai jai buvi pusantrų metų pardaviau ir mums abiems dabar tikrai daug geriau. Dieve su vyru gi išsiskiri kai būdas nesutampa, tai ir su šunimi tą pat daryti reikėtų.

kaip pirstu i aki.

Nei pridesi, nei atimsi. Pritariu

mano pusbroliui buwo nupirktas nuostabus labradoras, paturejo pusmeti ir jis jam tapo nebereikalingas..paauglyste ir t.t, laikinai isweze pas bobute, beweik pats jo nelanke tik jo mama l.pasiilgdawo, sawaitgaliais ir as waziuodawau pas suneli, praeita wisa wasara praleidau su juo, bet teko wisiems priimti bendra sprendima kad reik rast naujus seiminikus, nes bobutei yra tokio dydzio suo per sunki nasta suradau as semininkus, l.gerus zmones ir jie ji issiweze net pirma kart pamate, net nespejau jo paskutini kart pamatyt atmosfera buwo ir net db yra baisi, nes jis wisiems yra be galo reikalingas del paauglisko kaprizo nukentejom ir mes ir suniukas, tikrai nuwaziavus jo l.truxta, bet tik zinau tai .kad ten, kitur ,jam yra geriau...

užjaučiu

as geriau uzmigdyciau suni nei atiduociau ji kam nors (nebent tevams, jei su jais jis sutartu neblogiau nei su manim)
nuo 5 metu turiu arba katina, arba suni ir puikiai zinau kad suo labiau nei koks kitas gyvunas prisirisa prie seimininko. katinas jis visad pats sau seimininkas, o suo- zmogaus draugas, ir vien del to, kad jis prie jusu pripranta ir nezino kaip be jusu gyventi. esu macius atveju, kai po seimininko mirties suniui is skausmo plysta sirdis, ar kai suo pasineria i giliausia depresija kai seimininkas ji palieka.
tad as tikrai migdyciau suni, tai man atrodo mazesne isdavyste uz tai, kad ji kaip daikta atiduodi kazkam kitam kai jis pasidaro nebepatogus, nebereikalingas ar uzsimanoma kazko kito, nes sitas gal jau pabosta.

PS nei vieno savo suns neatidaviau, neuzmigdziau (isskyrus atveji, kai suniuka partrenke traukinys)

Mano šunys - visi anksčiau turėjo kitus šeimininkus. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių jų atsisakė. Su jais puikiai sutariu, labai juos myliu. Didžiausias įvertinimas buvo tada, kai sutikome buvusią šuns šeimininkę, šuo pažino,"pasisveikino", o kai pakalbėjusi nuėjau savais keliais, šuo nuėjo kartu neatsigręždamas. Todėl, jei tektų atsisakyti savo šuns, nemigdyčiau, suteikčiau šansą gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Surasčiau gerus žmones, kurie šunelio neskriaustų. Rasčiau jėgų aplankyti ir pažiūrėti, kaip gyvena. Nužudyti nekiltų ranka. Nebent šuo sirgtų ar būtų pažeistos psichikos, pavojingas aplinkiniams.