QUOTE(busVakare @ 2007 02 07, 21:43)
Man kaip nuo sirdies nusirito akmuo, kai supratau, kad pykstu, jog butent SITAS mano "projektas" nesirealizuojasi. Atrodo, viska galiu pasidaryti pati, o cia , va, kazkokie nesklandumai. Sustojau, isiklausiau ir pakeiciau krypti.
QUOTE(vaižgantė @ 2007 06 09, 12:23)
Kiekvienas vaikas ateina tik savo laiku...Man tie planavimai, pastangos pastoti keistai atrodo...Kai tik pajunti šalia esančią vaiko sielelę ir pastoji. O jeigu jos nėra, bandyk kiek nori...Joks pozityvus nusiteikimas nepadės...
Oi, kaip suprantu pirmą žinutę ... Tiek esu pripratus planuoti, bet pasirodo nereikia pamiršti, kad nesu visagalė Čia tie mano planai tokia smulkmena turbūt... Bet man labai sunku dar tai paleisti, atsipalaiduoti... Nežinau, baudžia čia mane, bet greičiausiai pati save jau nubaudžiau (apie 3 metus KT gėriau, ciklas po to visai sutriko, neseniai tik atsistatė, pasirodo hormonai nesąmones rodo. Nors šiaip sakoma, kad KT čia ne prie ko. Gal jau problemos buvo prieš vartojant, tik aš jų nežinojau). Buvo kaip buvo, dabar jau nepakeisiu. Ciklas atsirado rugsėjį. Nebesisaugojom (dabar net graudu pasidaro pagalvojus, nuo ko gi mes ten taip saugojomės labai???? Baubo?? ). Labai tikėjausi. Užsiciklinus buvau kaip turi būt. Visokie stebėjimai, temperatūros matavimai, ovuliacijos testai, gleivės ir t.t. Nuėjau pas gydytoją, verdiktas - ovuliacija nevyksta, gleivinė per plona, reikia stimuliuot. Iš pradžių ašaros, po to lyg ir ramybė atėjo: yra planas (stimuliacija), jo laikomės, viskas bus gerai. Bet vis kas kokią antrą dieną išlenda į paviršių prieštaringi jausmai... ką mes čia galim planuot, jei nebus lemta, jei dar matyt ne laikas Nežinau, mintys padrikos, sunku parašyt ką mąstau. Lyg ir noriu pasitrauk nuo viso šito, bus kaip bus, bet iš kitos pusės išlenda tokios mintys: "reikia kuo greičiau (kol dar darbo sutartis nepasibaigė, kol finansinė pusė užtikrinta), gal po to išvis nebus įmanoma, gal dar išlys kokios problemos (gydytoja kažką apie sąaugas minėjo , tai po to vėl nusitemps pastojimas)". Žodžiu, norėjau kaip geriau man. Bet panašu, kad reikia ne apie save galvot. Blaškausi dabar. Ar gydytis, ar palikti kol kas viską savieigai? Jokių sielų aš aplink save nejaučiu (gal nėra, o gal nemoku jausti). Man vis atrodo, tiek nedaug trūksta. Gal jau ir pavyktų. Paskaičius forumą nepaleidžia mintis, jog kažkas ateis, kai to tikrai neplanuosiu ir nesitikėsiu (nors pažiūrėjus stimuliacijos temelę, taigi užkimba ir visos tikisi bei planuoja). Matyt, bijau, kad man stimuliacija nepavyks. Arba tiesiog dar nesusipratau savyje.