Dar pries vedybas su vyru nusprendem, kad vienas kucias svesim pas jo tevus, kitas pas mano. Pirmais metais as sutikau vaziuot pas uosvius, nors mano tevukai liko tik dviese

Sekanciais metais, pagal musu susitarima, mes turejom sveciuotis pas manuosius. Bet kad jus zinotumet, koks karas prasidejo, kaip mano vyras spardesi ir nenorejo

Buvau pagatava ji pritrenkt. Gasdino kad nevaziuos, ir vaika pasiims su savimi (maziui buvo vos 6 sav), isgyvenau menesio kosmara, kol galu gale brangusis nutare nusileist, taip atseit man darydamas baisine paslauga. Bet turejau prisiekt kad po metu vaziuosiu pas uosvius. Nu net ir prisiekt nereikejo, as zmogus kuris laikosi susitarimo. Siais metais mes turetume svest kucias vel su mano tevais

Bet bijau, kad ir vel mano brangusis uzsisiks

Apsisuks pasiemes sunu ir isleks pas savo tevukus. Nors labai tikiuosi kad taip nepadarys, nes lyg jau sake kad pas maniskius vaziuos, nors jis toks, kad paskutine minute sugeba pakeist visus savo ir mano planus. Nu zinokit del to visai nelaukiu kuciu, nes bijau kad jos vel atnes daugiau skausmo nei laimes