Nuodėmė

vėlgi - užsitęsęs liūdesys - - depresija, žmogui yra bėda o ne apsisprendimas. "paskaudinsiu" kažką, nes man skauda visų pirma MAN skauda........... ir pyktis šiuo atveju - natūralus... ir jis ilgam gali likti.


Getter - man patinka tavo rašymo stilius. bet su mintimis nesutinku.
Pyktis - natūrali emocija, kurios tikslas - apsiginti nuo grėsmės. Meilė ir pyktis? kodėl turėčiau "mylėti" žmogų kuris mane apiplėšė ir ne materialiai. Tikriausiai normalu "neteisti" žmogaus su kuriuo prasilenki (tarkim prie to paties konteinerio - man asmeniškai jų gaila) - bei kai žmogus per prievartą įsirauna į TAVO gyvenimą, sužeidžia tave - ar tu tikrai iš visos širdies norėtum jam atleisti ir tęsti bendravimą? net jei tai ir "nuodėmė". šiuo atveju aš mąstau kad dievas lieka man skolingas, nes neapsaugojo nuo to žmogaus.

Jei žmogus vadovautųsi vien tuo, kas yra natūralu, tai jo gyvenimas mažai kuo skirtųsi nuo gyvūno.
"Man depresija" - čia jau kažkoks koziris, leidžiantis lipti kitiems per galvas ar bent jau garantuojantis teisę reikalauti užuojautos? Depresija yra gydoma, o štai depresyvios nuotaikos neretai būna įsikalbėtos - juk patogu, kai visas savo nesekmes gali pateisinti neva likimas toks ar kad Dievas nusigręžė. Tai savotiškas mėgavimasis tuo savo nelaimingumu, kartais net baimė pasijusti laimingu. Žmogus pats save įkalina - būtent savo apsisprendimu.

"Teisingas"
Papildyta:
Norejau parasyti, kad "teisingas" pyktis nera nuodeme. Juk mes kartais net privalome pykti, jei matome, kad kitas zmogus blogai elgiasi, skaudina savo veiksmais kitus zmones. Prisiminkite, net Kristus buvo piktas ir ituzes, kai isvare is sventoves prieigu prekiautojus, isvarte ju stalus.

nusišauk vietoj.
kiekvienas ja sirgęs taip pasakytų.

Užsitęsęs pyktis toli gražu nėra depresija. Nuoširdžiai nesuprantu ką mėgini įrodyti? Ar tai, kad nusidedančiam žmogui nuodėmė atneša graužatį? Čia nieko naujo. Neneigiu depresijos kaip ligos, bet šiais laikais ja "pasirgti" kartais vos ne mados reikalas.

Jeigu valgei po to, kai jau buvai sotus, ko gero prsivalgei, o jei dar sunkumas skrandyje...
Su puikybe tai iš vis be problemų - kai tik pajunti, kad visi už tave durnesni - jau ir turi .


Matai, p. Kikimora, keista yra tai, kad kol neatleidi, tol sužeidimas neužgyja... Tik pastebėjau, kad vieni atleidžia lengvai, o kiti labai sunkiai, nors stengtųsi taip pat. Kiekvienas turim savo kelią ir su skirtingu kiekiu akmenų, tik dažnai svetimi minkštesni atrodo .
O depresija tikrai patampa madinga. Jokiu būdu neneigiu jos egzistavimo, mačiau iš arti skonio praradimą, svorio netekimą, šviesos ir garsų baimę... Bet tokių kiekių depresuojančių nebuvo nei per karą, nei Sibire, kai per vieną dieną palaidodavo visus vaikus, prarasdavo visą užgyventą turtą, dirbdavo nepakeliamus darbus. Nesuprantu .

Yra praktikuojančių katalikų, kurie tai daro iš Dievo baimės. Kaip suprantu pagal Getter išaiškinimą, jie irgi nusideda? Juk daroma ne tam, kad Dievui būtų malonu, o tam, kad jis nenubaustų.

Nebūtinai. Galbūt Dievas norėjau tau kažką parodyti, kažko išmokyti.

O ar nedarai nuodėmės, Smalsute? Ar nesusireikšmini? Mes juk ir esame gyvūnai.

Beje, dėl natūralumo. Dėl to katalikai ir naudoja NŠP, nes tai natūralu O kitų negalima, nes jie nenatūralūs. Įžvelgiu prieštarą.

Va pasakysiu labai paprastai kas vyksta tikinčiujų gyvenime.
Kodėl turėtum mylėt? Todėl, kad kaip tikintysis tu bandai būt panašus į Jėzų, o Jėzus mus moko mylėt ne tik save ir ne tik savo artimą, bet ir priešą...ir dar jį laiminti ir linkėti gero
Ne, aš nenorėčiau iš žmogiškosios pusės...ir pati iš savęs turbūt nesugebėčiau atleist (patyriau tai savo kailiu), bet ateina tas momentas gyvenime, kai ištiesi rankas į viršų ir sakai "Aš Tavo, daryk su manim ką nori, aš sau nebepriklausau". Kai Dievui "duodi" žalią šviesą Jis pradeda veikti ir tai, kas tau atrodo neįmanoma, su Jo pagalba tampa įmanoma (kartais tai paprasta, kartais per kančias, bet tai vyksta). Žinai, pasidaro labai paprasta nes stresas nervai ir pan netenka prasmės kai VISKĄ atiduodi į Jo rankas, nes aš pvz žinau, kad Jis vienintelis žino kas man yra geriausia


Yra neviena vieta Biblijoje kur rašoma apie tai kad pamokyti blogai besielgiančius ROMIAI
Viena iš jų:
"Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems; <...> (2 Tim 2, 24-26)
kita:
"Broliai, jei kuris žmogus būtų pagautas nusikaltęs, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai" (Gal 6, 1-2)
Dėl Jėzaus, pacituok kur rašoma kad Jis įtūžęs išvarė ir pan...kiek jau metų skaitau Bibliją nesu susidūrųs kad Jėzus būtų įtūžęs ar piktas


Kaip čia tau paaiškinus
Jei yra vien baimė, baimė bausmės, baimė pakliūtį į pragarą....mano manymu tai nėra tikėjimas...arba tai tikėjimas BE MEILĖS...kuris yra nieko vertas (kaip parašyta Biblijoje) Ir tam tikra prasme tai yra nuodėmė...ir iš kitos pusės ne...nes tokie žmonės nepažįsta to tikrojo Dievo...kuris pats YRA meilė ir kurio neįmanoma nemylėti.
Bijoti nelygu tikėti
Bet jei ta baimė suderinta su meile tada viskas super Paaiškinsiu pateikdama pvz. : Įsivaizduok, kad tu turi tokį tėvą kuris tave myli be proto, kuris tau VISADA turi laiko, VISADA pasiruošęs tau padėti, VISADA tave paguodžia ir nuramina kai tau to reikia, ir kaip atsako nori tik tavo meilės ir begalinio pasitikėjimo juom. Pvz aš turėdama tokį tėvą bijočiau jį įskaudinti, bijočiau jį nuliūdinti, bet nebijočiau bausmės, nes tai būtų mano elgesio pasekmė. Toks tėvas myli, bet leidžia tau suklysti, kad turėtum galimybę iš savo klaidų pasimokyti, leidžia pajusti skausmą, kad įvertintum jo paguodą ir meilę, leidžia nuklysti, kad žinotum ką reikšia šiltas priėmimas atgal net tada kai tu to nevertas, leidžia užsigauti, kad pajaustum koks galingas yra jo gydymas...
Dar yra kita baimės prasmė - BIJOK DARYTI BLOGĄ (nes blogi darbai atneša blogas pasekmes). Pvz.: mokesčius mokam nes taip nustatyta įstatymuose šalyje kurioje gyvenam, jei jų nemokėtum, slėptum argi nebijotum kad būsi pagautas ir nubaustas? Taigi kas daroma be meilės yra nuodėmė - netikra, melas, kaip nori taip gali pavadinti...
O meilė nedaro nieko pikta - ji yra įstatymo vykdymas (čia cituoju tik nepažodžiui, Romiečiams laiškas)

1. nuu, ir vvėžiu nesirgdavo niekas nediagnozuodavo. numirdavo natūraliai ir tiek.
2. arba atvirkščiai - atleidžia ir užmiršta tada kai sužeidimas užgyja



tu man blondinei paaiškink: ką dievas nori parodyti mušamam vaikui? ikimokyklinukui? Ką dievas nori išmokyti merginą, kuri išprievartaujama? ką nori pasakyti vaikų namų auklėtiniui, kas naktį žliumbiančiam į pagalvę? Šiaip žinau kaip supranta tą žinią - esu nevertingas. esu toks blogas, kad mane reikia mušti prievartauti ir manęs atsisakyti. Vertinga žinia asmenybės brandai, sakytau.

ką nori Dievas parodyti sunku pasakyt, bet galima tai priimti ir kiek kitaip.
muštam vaikui galima paaiškint, kad ne vien dėl jo kaltės jis buvo muštas, gali būti ir kito priežastys - pvz. mušančiojo silpnumas ir nesugebėjimas kitaip išreikšti savo argumentus.
Verkiančiam vaikui gera auklėtoja turėtų paaiškinti, kad kartais taip gyvenime susiklosto, kad tėvai ar dėl savo lengvabūdiškumo ar dėl sunkių gyvenimo sąlygų nepajėgūs jo auginti. Ir tai visiškai nesusiję su tuo, kad jis nevertas meilės. Visi mes anksčiau ar vėliau patiriame iš kažkur šiltus jausmus - tiek tie vaikų namų auklėtiniai, tiek vienturčiai.
Nebūtina užsiciklinti ties tuo, kad jei gyvenime pasitaiko kliūčių - mes esame neverti, dėl to mus skriaudžia.
Galima tai priimti kaip iššūkį - aš taip nesielgsiu, aš savo vaikų nepaliksiu niekada, aš nemušiu ir neskriausiu, nes kitam skauda....

p.s. o kad anksčiau žmonės būdavo stipresni dvasiškai - aš irgi esu girdėjusi - sibiras kaip pavyzdys..bet pagaloju, kad ekstremaliom situacijom žmonės dažnai sukaupia paskutines nerealiais jėgas ir padaro daugiau nei įsivaizduoja galėtų padaryti. Be to labiau pasitikėdavo Dievu.

manai nepaaiškina? paaiškina, deja, jausmai tokie dalykai, kad jaučiama nepriklausomai nuo to, tau aiškina ar ne kažką...


Vat aš kažkaip ir įsivaizduoju, kad jeigu žmogai mato dievą baudžiantį (pvz. judaizme tai labai ryšku, tai turėtų ramiai ir priimti visokias tokias negandas, bet būtent - baudžiantį.. nes meile to niekaip nepavadinsi.

Kiek belaužiau galvą ties šiuo klausimu, tai man visą tą mechanizmą paaiškina tik reinkarnacijos idėja - kad žmogus gyvena žemėje ne vienąkart ir sunkumai yra tam tikros "pamokos" ir atpildas už anksčiau buvusias nuodėmes. Kažkur esu skaičiusi mintį, kad pragaras ir skaistykla yra ne "kažkur", o čia, kasdienybėje.