Nuodėmė

mano duomenimis, tik trečdalis pasaulio valgo sočiai, o didžioji dalis badauja, ir tik keli procentai gali valgyti ką širdis geidžia - šiaip jie tikrai nenutukę. Kaip tai paaiškinti?

Beje, ar žinote neviltis irgi yra nuodėmė?

nesąmonė. tai psichologinė būsena, o ne sąmoningas pasirinkimas ar veiksmas. Pvz. pyktis nėra nuodėmė, jei jis "neiškraunamas"

o jeigu nusivilsi, kad esi tokia ir nebūsi kitokia - žinok jau nuodėmė

Čia ne nuodėmės skatinimas, čia kita nuodėmė - gobšumas, taigi biznis ... babkės... ir etc.

o aš sakau - kad normali psichologinė būsena. tai , kas natūralu - nėra smerkiama. pvz. valgymas, kol jis netampa persivalgymu, nes jis normali reakcija į alkį. O nusivylimas - į kažkurias gyvenimo aplinkybes. na paaiškink, kaip gali būti nenusivylusi moteris, jeigu sužino, jog yra nevaisinga? UŽ TAI JĄ JAU SMERKTI REIKIA?

Na čia tau turėtų paaiškinti stpraus tikėjimo žmogus. Greičiausiai bus minima Dievo valia ir tikėjimas tuo, kad jis žino ką daro.

Vistiek pakartosiu savo klausimą, kaip žinote, kad padarėte ar nepadarėte persivalgymo nuodėmės? Kad nebuvote išpuikę? Man sunku rasti ribas, gal kas žino?

Žiūrint ką vadinsime nusivylimu - jei liūdesį kaip vieną iš natūralių gedėjimo etapų - sutinku, bet jei tas nusivylimas persmelkia visą gyvenimą neribotam laikui ir virsta vos ne Dievo keiksnojimu, kaip Jis drįso iš tavęs kažką atimti (kas po teisybei niekad tau nė nepriklausė ir daugų daugiausiai galėjo būti dovana) - tai, manyčiau, jau nuodėmė.
Papildyta:

Tikslių ribų reikia ieškoti širdimi. Neįmanoma pasverti ir tuo labiau kur nors tvarkingai aprašyti absoliučiai kiekvienos gyvenimo situacijos. Kartais toks fariziejiškas: na jau aš tai šito niekada nedarysiu, gali būti kur kas didesnė nuodėmė nei nesusilaikyti nuo kažko, kas tam tikromis (bet ne esamomis) aplinkybėmis gal nebūtų labai pagal Dievo valią. Kad ir dėl to paties persivalgymo - kartais svečiuose žinai, kad šeimininkai (ypač vyresnės kartos) liks mažumėlę įskaudinti, jei neparagausi visko, ko taip su meile priruošė belaukdami.
Papildyta:

"Neiškraunamas"? Nebūtina ką nors aprėkti, kad širdyje susikaupęs pyktis taptų nuodėme.

Bet jeigu buna nusivylimas nekeiksnojant Dievo?

Sutinku, kad nusivylimas yra psichologine busena, kuri negydant gali peraugti ir i depresija. Ir tai nuodeme buti negali, nes tai yra zmogaus nelaime, jo liga

Turėjai omenyje - visi krikščionys? Negražu tokias sąvokas painioti.
Papildyta:


Papildyta:

Pvz. bulimija.

oi as ne supainiojau, o viena galvojau, kita rasiau.

Smalsute labai gerai atsakė, kad tai juntama širdimi, gali būti, kad neiškarto tai pajauti, tik po kiek laiko, svarbiausia prisiminus, pajutus prašyti Dievo arba, kad nuo to saugotų (kad tu nepadarytum tos nuodėmės) arba už ją atsiprašyti Dievo. Labai gerai praktikuoti kasdieninę maldą pradedant ją nuo dienos apžvalgos, peržiūrint įvykius, emocijas, reakcijas ir pajutus, kad kažkur suklysta, kažkur persmarkiai sureaguota, ar pasielgta nekrikščioniškai atsiprašyti iškart Dievo, kad tai nesitestų kaip šleifas ir neslėgtų.
Dėl emocijų beabejo pyktis yra nuodėmė, kaip ir bet kuri kita neigiama emocija, tokiomis emocijomis mes papraščiausiai skaudinam Dievą, Jis mus myli ir jam skaudu, kad laikomės tokių emocijų vietoj to, kad atiduotumėm tai Jam ir paprašytumėm Jo pagalbos (Nes neigiamos emocijos ateina ne iš Jo)... Kita pusė yra ta kad, viskas yra nuodėmė - jei tai daroma be meilės Kaip Biblijoj parašyta, kad net tikėjimas be meilės yra NIEKO VERTAS, taigi jei mes tikim tik sekmadieniais ir tik bažnyčiose, o išėję gyvenam toliau įprastą gyvenimą (rūkom, geriam, apkalbinėjam, šmeižiam, teisiam, smerkiam ir t.t.) - vadinasi nuodėmiaujam arba tiesiog gyvenam nuodėmėj. Nuodėmiaudami skaudinam Dievą, o argi mes skaudinam tuos kuriuos mylim?
Pvz kur yra meilė kai mes siekiam ar norim kam nors atkeršyti? Kur yra meilė kai mes neatleidžiam žmogui kuris mus įskaudino ar padarė mums blogą? Kur meilė kai mes pasmerkiam, kad ir "bomžą" gatvėje, kuris Dievui brangus tiek pat kiek ir kievienas iš mūsų ir kad Jo meilė yra jam ir mums vienoda?
Sorry jei mano mintys mane parodo kaip tobulą...tikrai tokia nesu žinau tikrai daug, bet pati savo gyvenime turbūt taikau tik minimumą taigi ką čia rašau....rašau ir sau