Nuodėmė

kokios mamos? apie ka mes cia? apie seksa su jurininkais ir furistais, kiek pamenu tai kokios cia mamos?

ojojojoi baisu ir atsakinėti darosi. Na bet pabandysiu.
Dėl tos nuodėmės iš vienos pusės nuodėmė iš kitos pažvelgus ne. Manau, kad reikia laikytis nuoširdumo principo: ar tas perėjimas yra iš gilaus vidinio įsitikinimo, ar turint kokį nors išskaičiavimą ir pan. jai iš išskaičiavimų tai nuodėmė.
Esminga yra tai, kad tikėjimas Jėzumi išlieka.

Aš turiu mintyje ne apie seksą su jūrininkais. Bet bažnyčia leidžia atlikti abortą tokiu atveju, jei mamai iškyla grėsmė dėl gyvybės, pvz: ji serga sunkia liga ir nėštumas tik pakenks.

Teis vis dėlto ne Bažnyčia, o NT rašoma, kad tik vienintelė nuodėmė negali būti atleista, tad taip išeina, kad jei žmogus nuoširdžiai gailisi, jam atleidžiama nepaisant net tokių "formalumų", kaip sakramentai, kuriuos Bažnyčia atsisako suteikti. Kadangi to "nuoširdžiai gailisi" išmatuoti kaip ir neįmanoma, tai galima suprasti Bažnyčios poziciją - ji juk negali teigti, kad nesvarbu, kiek kartų žmogus tuokėsi ir skyrėsi, Dievulis jam vis tiek galvelę už visas tas "meiles" paglostys. Jei žmogus gyvena antroje santuokoje ir yra nuoširdžiai tikintis, manau, jog jam nėra taip sunku susitaikyti su esama Bažnyčios pozicija, nei tiems, kurie mėgsta apie tai pašnekėti vien iš šalies, daugmaž ką čia ta Bažnyčia sau leidžia.

O dėl religinio auklėjimo... Kur kas svarbiau "perduoti" vaikams tikėjimą, nei religingumą - paaugusiems galima ir paaiškinti, kodėl tėvai gyvena be sakramentų.
Papildyta:

Kiek aš esu susidūrusi, tai dažniau pereinama būtent be išskaičiavimo ir toks teiginys, kad pats perėjimas - nuodėmė, man irgi užkliuvo.

Sandle, baik juokus, jau tu su Šventu Raštu turi būt susipažinęs . Ten apie magiją, burtininkus yra parašyta, ir, tarp kitko, nieko gero.


Muminuk, pats Jėzus išvarinėjo dvasias iš apsėstųjų, Šventame Rašte ne kartą minimas šėtonas, piktosios dvasios, Belzebulas.


Atleidžia, jei gailiesi ir taisaisi, o ne pasilieki nuodėmėje. O kaip tu įsivaizduoji svetimavimo išvengimą antroje santuokoje? NT ne kartą kalba apie santuokos neišardomumą, pvz.: "Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: "Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja." (Mk 10, 10-12)
Taigi, gali atsiskirti, jei santuokoje gyvenimas nepakenčiamas, bet tuoktis antrą kartą negali, arba gyveni nuodėmėje, ir nieko čia neišgalvosi. Tai va, bažnyčia, gailėdama tokioje situacijoje atsidūrusių žmonių, ir siūlo likti bažnyčios nariais, melstis, auklėti vaikučius religiškai ir tikėtis Dievo atleidimo, bet negali nuodėmės padaryti nenuodėme.


Aš irgi iš pradžių apstulbau, bet jei teiginys išplaukia iš aukščiau vykusios diskusijos, kurioje buvo siūloma išvengti nuodėmės pereinant į kitą konfesiją, kuri tos nuodėmės atžvilgiu liberalesnė, tai gal Jurgulė ir teisi. Juk Dievo neapgausim. Čia jau panašu į perku - parduodu, o ne į dvasinį atsivertimą.


Palauk, muminuk, juk kalbėjom apie jūrininkų ir furistų šeimas, kodėl ten mamų negalėtų būti .

Tu jau supanciota, sakyti kad velnio nera, tas pats kas sauleta diena sakyti kad saule nesviecia
ginklas pats is saves nera blogis, kaip ir aguonos, kvieciai ir visa kita. Blogis yra setonas, kuris skatina zmogu manyti kad jis visagalis ir taip privercia ginklu saudyti, aguonas ir kviecius virti ir po to tai naudoti

tai jei žmonės gailisi tai gailisi, bet tada kokį reikia pasiųlyti taisymosi kelią jei žmonės antroje santuokoje vaikų susilaukia? Kaip jiems taisytis ? Ką jiems su vaikais daryti? Niu prašau, paaiškinkite tokią situaciją.
O va ir kita mintis dabar kilo, tai ko jie turi gailėtis kad vaikai yra? Ar kad Gerąjį Dievulį savo "nečystu" poelgiu įskaudino, bet jei imi gailėtis kad iš to poelgio gimė vaikai, tai ar nebus čia prieštaravimas vaiko gyvybės atsiradimui?
Nes jei jau vaikiukas po širdute atsirado tai nėra čia ką gailėtis, o laukti su džiaugsmu vaiko gimimo.
Nu va ,čia man labai painu pasidarė ir nebeaišku.

Na tai savaime suprantama, kad dėl nuoširdumo, o ne išskaičiavimo žmonės ieško kažko naujo ir kartu to pačio...o šiaip dažniausiai žmonės nusivilia bažnyčia (ne vien tik katalikų) ir dėl to ieško atsakymų kitur. Kad ir toje situacijoje dėl skirybų, kaip jau sakiau yra konfesijų kurios nesikiša ir "nedogmuoja" žmogaus asmeninio gyvenimo, ir paliekai viską tarp to žmogaus ir Dievo. Taigi jei pvz katalikų bažnyčia jį laiko nusidėjeliu ir neduoda "išrišimo", neleidžia tam tikrų apeigų, galima pasirinkti tą konfesiją kur išpažinties kunigui nereikia atlikti (išpažystama pačiam Dievui maldos metu), o apeigos (kaip komunija) paliekamos pačio žmogaus sąžinei (tagi jei žmogus jaučiasi kad gali tai priimti tai viskas ok, jei jaučiasi nevertas ar pan jis turi teisę atsisakyti).


Matai skirtumas gal yra tame, kad kataliku patampa vos pakrikštytas vaikas, ir tą etiketę - katalikas nešasi visą gyvenimą. Niekam nesvarbu, kad katalikas ne= tikintysis ir gyvenantis pagal Dievo žodį. Katalikų bažnyčiai katalikas = tikintysis, nors tas katalikas ateina į bažnyčia 1-2k į metus, namuose nesimeldžia, muša žmoną, girtuokliauja ir t.t. Bet jis katalikas ir jam taikomos visos katalikiškosios dogmos ir t.t. O kaip žiūri pats Dievas? Aš atsakysiu taip kaip atrodo man. Jei žmogus susituokė ir išsiskyrė netikėdamas gyvai Dievu (turiu galvoję tikrąjį tikėjimą) manau Dievas į tokias skirybas žiūri kitaip, nei į tas kur abu tikintiejį žonodami ką daro Dievo akivaizdoje susituokia, o po to vėl gi žinodami ką daro - išsiskiria, manau va tokiu atveju vyras yra "pririštas" prie žmonos ir atvirkščiai iki tol kol bus gyvi, ir tokiu atveju antra santuoka skaitosi svetimavimas.
Aš pati esu iš pirmosios situacijos, kai tekėjau ir skyriausi ale "tikėdama Dievu" nors ištirkūjų tikėjimo pas mane buvo 0
Antru atveju žmonės antroje santuokoje - svetimauja, nes pasirinko tai daryti SĄMONINGAI.

Nžn...kiekvienas tikntysis savoj konfesijoj žino tiek tos bažnyčios, tiek Dievo nuostatas tam tikrais klausimais...ir jei jis visgi SĄMONINGAI renkasi nepaklusti ir gyventi taip kaip nori jis pats...tai kam jam iš viso Dievas (kam jam tas atleidimas tada? Čia kaip pvz: aš vagiu - prašau Dievo atleidimo, gailiuosi, bet vistiek toliau vagiu, negi aš nesišaipau iš JO?)? Dar kyla klausimas jei žmogus jaučiasi antroj santuokoj laimingesnis, tai kažkaip keistai gaunasi...atgailauja ir gailisi dėl to, kad jaučiasi laimingas Aš pvz negalėjau jaustis laiminga ir džiaugtis meile ir užsimerkti prieš tai, kad aš gyvenau nuodėmėj (gyvenau su vaikinu). Žinojau, kad tai nėra tas tikrasis pamatas draugystėj ir kad ji nuodėmėj nebus palaiminta (mes net vaikelio bandėm susilaukt ir ačiū Dievui, kad tai neįvyko). To pasekoje mes išsiskyrėm...
Žmogus kuris tiki ir pasitiki Dievu tokiuose klausimuose kaip skirybos ar santuoka turi būti garantuotas, kad Dievas eina kartu su juo koja kojon, o tą galima sužinoti leidžiant Jam vadovauti visame kame ir kuo mažiau vadovautis savo supratimu ir savais norais...bet leisti būti vedamam JO...
O ką čia beaiškinsi kai yra vaikai...nebent mokyt juos savo pvz, kad jie atsakingiau žiūrėtų į skaistybę, ieškotu tikros meilės, o ne aistros, ir kad nekartotų tėvų klaidų, kad tekėtų ar vestų vieną kart gyvenime ir iki mirties. O kas dėl vyro ir žmonos, tai nei bažnyčia nei kunigai negali pasakyti tikrosios situacijos Aš tai laikausi tos nuomonės kad tai tarp to/tų žmonių ir Dievo. Dievas atleidžia viską (išskyrus vieną nuodėmę)...taip kad atleidimas įmanomas...bet va kaip visa ta situacija išsirutulioja ech...kadanors Dievas leis ir viską sužinosim

P.S. dabar turiu tokią draugystę, apie kurią svajojau visą gyvenimą Savo pamatą abu statom ant Jo ir Jame

Mano manymu antrasis atvejis visiskai neimanomas,nes pasakymas"žinodami ką daro Dievo akivaizdoje susituokia"jau yra klaida.jei jau tenka skirtis,tai vadinasi kazko nezinojai tuokdamasis ir tuokeisi ne su savo "antraja puse" ir tikraja meile to nepavadinsi.vadinasi buvo kazkokie kiti tikslai ir eilini karta zmogus pateko i proto spastus ir apsiriko.

Tai as ir pergalvoju, ir ne karta. Man ir paciai is salies auksciau cituoti mano zodziai primena susireiksminima ir puikybe. Bet neskubekit manes siusti i pragaro rata! Dievo istatymus visus priimu ir gerbiu, ir ju stengiuosi laikytis, tik pries tai pati sau juos paaiskinu ir tai vadinu ''savo supratimu''. Manau, jog daug kas taip daro, jei tik netingi galvoti. Juk pazinimas butinas! jei nera pazinimo, nera ir nuodemes. Turiu suprasti, ne tik kas yra nuodeme, bet ir kodel tai yra nuodeme. Kaip as galiu gailetis to, kas man neatrodo blogai! net jei kazkam kitam atrodo blogai, ir nori man primesti savo interpretacija. Zinoma, galiu klysti ir as. jei isgirsiu argumentu, kurie pakeistu mano isitikinima kazkokio dalyko atzvilgiu, tai ir pakeisiu. Temos pradzioje isvardytu dalyku atveju, Dievas isake: nepaleistuvauk. Taip ir darykime. O kaip kas supranta zodi Nepaleistuvauk, nesigincysiu, jau pakankamai pridiskutuota. As tik parasiau savo nuomone.
Beje, labai fainas forumas, idomu pasiskaityt! kaip tik trukdavo progu padiskutuoti panasiom temom! aciu visoms, kurios cia raso!
buckis visoms mamytems tik smailo panasesnio neradau...

Gerą straipsnį skaičiau šiandien, rašoma apie santuokos sakramentą ir kas tai yra. Pavadinimas " Aš mylėsiu tave iki tol kol man bus gerai".
Rašoma kad yra klaidingai suprantama civilinė ir bažnytynė santuoka. Yra žmonių galvojančių, kad tai vienas ir tas pats, tačiau pati bažnyčia
(katalikų) aiškina kitaip:
* Civilinė santuoka pateikia tokią šeimos formą kurioje bet kuris iš susituokusiųjų gali lengvai nutraukti tą sajungą atsiradus kokioms nors aplinkybėms. Bažnyčia siūlo visiškai kitokią santuokos sampratą - dviejų žmOnių sąjunga kuri gali būti perskiriama tik mirties. Kai tokia sajunga įvyksta ji papraščiausiai nepertraukiama ir tokiai sąjungai skyrybos negalioja.
* Netgi meilės samprata abejais atvejais skirtinga: Bažnyčioje tai reiškia "Aš atiduodu save visapusiškai tau, aš tavo". Santuokos rūmuose " Aš skolinu save tau kol viskas gerai".
* Bažnytinė santuoka yra sakramentas, kurio centre yra Dievas. Pora pasižada savo gyvenime vadovautis Dievu ir Jo žodžiu.
Ten taip pat rašoma, kad norintys susituokti bažnyčioje turėtų žinoti teisingą informaciją, kuri turėtų būti pateikiama per mokymus.

O į tavo kokrečiai pateiktas mintis galiu atsakyti tik tiek, pvz. vesdamas žmogus tikėjo, o tarkim skirdamasis tiesiog nusprendė pasielgti pagal savo poreikius ir norus o ne Dievo.
Dar pacituosiu kitą straipsnį irgi apie santuoką: Daugelis žmonių galvoja, kad šeima/santuoka tai privati sąjunga tarp dviejų mylinčių vienas kitą žmonių ir kai meilė baigiasi taip pat turėtų baigtis ir satuoka. Tačiau yra ignoruojamas faktas, kad šeimoje/santuokoje, žmonės gali vėl ir vėl įsimylėti vienas kitą.
Argi nefaina?

Faina ir teisinga

Netikiu, kad įmanoma gyventi ir mylėti tik šiaip, nesistengiant. Skiriasi dažniausiai kai sutinka kitą arba kai patiria psichologinį ar fizinį smurtą. Jeigu nei to, nei ano nėra, tačiau ir žmonės toliau gyvena, dar nereiškia, kad jie vienas kitą myli. Reikia nuolat atnaujinti jausmus. Nes vien tik buvimas kartu dar nėra jausmai.

Paskaičiusi citatas susidariau įspūdį, kad tai buvo reklaminis bažnyčios straipsnis. Gal net nusižengiant reklamos įstatymui, kadangi aiškiai buvo nuvertinta civilinės santuokos svarba. Nepagrįstai, manyčiau. Pas mus tik civilinė santuoka, bet vertybės atitinka bažnyčios deklaruojamas. Nemanau, kad mes vieninteliai. Ir nemanau, kad bažnytinę santuoką turintis asmenys gyvena vien tik pagal bažnyčios vertybes. Daug tokių, kurie tuokiasi bažnyčioje, o gyvena kartu tik tol, kol gerai. Manau, straipsnis neobjektyvus.