Nuodėmė

"Bet visgi ten buvo reklama, kad pas mus geriau, nei visur kitur. "

Kas man atrodo gerai, aš ir kitiem pasakoju kaip tai yra nuostabu. Na jei domiuosi rankdarbiais tai ir draugėm sakau, pabandykit ,kaip nuostabu siuvinėti, ar nerti. Tame nieko bloga. Blogai būtų jei pas tas drauges nuolat eičiau ir siūlyčiau siūlų, neščiau vašelius ir dar karts nuo karto šaipyčiausi, kokios jos nevėkšlos nemoka taip gerai siūti.

o ne taip ten buvo parašyta? bažnytinė santuoka tai oj kaip daug, o va civilinė tai nieko rimto neduoda.

sutinku, kad gali propaguoti tai, kas gerai, bet ar gerai yra tai daryti menkinant kitus?

Menkinti kitus tikrai negerai.

Saulele, bet kad tu nesupratai mano paaiškinimo kas tas krikščionis yra ne visi protestantai, katalikai ir t.t yra krikščionys


Niu biški nesutinku, kodėl nesvarbu? Gal svarbiausia, kad tie žodžiai turėtų turėti vidinę atramą t.y. kad tai kas viduje - atsispindėtų žodžiuose - nes visgi žodžiais duodam priesaikas ir pažadus
Dievas žino žmogaus širdį tai tiesa, bet tuokiantis žmogus kitam žmogui duoda pažadus, kurių įsipareigoja laikytis, tai jei visgi tai melas (nes vidus kitaip galvoja), tai galvoji iš jo Dievas nepareikalaus? Juk neveltui sakoma "Atsakyk už savo žodžius".

Ir šitam galiu biškuka prieštarauti mano nuomone svarbu, nes Dievas palaimina santuoką per kunigą (pastorių) ko padaryti santuokos rūmuose niekas negali Aišku kad patys sutuoktiniai gali prašyti Dievo palaiminimo, bet tada nelogiška kad jie būdami tikintys nenorėtų susituokti bažnyčioje


Gal gali konkrečiau tikrai neteko apie tai girdėti. Be to aš dabar stoviu kryžkelėj dėl krikšto vaikas buvau krikštyta katalikų bažnyčioj, bet dabar žinodama ką tai reiškia, kad tai yra pažadas Dievui ir t.t. noriu krikštytis tuo tikruoju-samoningu krikštu. Mano draugas, katalikas, sako, kad nereikia, nes jau esu krikštyta, o mano bažnyčioje tikintieji sako - daryk taip kaip jauti širdy...


Meškuole dar žinok labai priklauso nuo to kaip priimi iformacija, jei turi nusistatymą, kad jie geresni nori pasirodyt nu tai taip ir atrodys. Man net nekatalikei, bet kaip tikinčiai straipsnis atspindi tiesą, kad bažnytinės (gal tiksliau prieš Dievą) santuokos samprata yra kitokia nei civilinė...
Be to abejais atvejais santuokos gyvavimas priklauso nuo pačių susituokusiųjų, tiesiog kur tai daroma tikint Dievu ir vadovaujantis Jo žodžiu - kur kas mažiau skirybų O tai jau šioks toks įrodymas

1. Žodžiai tėra išraiška, kurią susikūrė pats žmogus. Aišku, Bažnyčioje kaip ir gaunasi atsakomybės daugiau, nes reikia daugiau prisižadėti, bet jei tu nelabai tiki tuo, o tik baltos suknelės ir gražių nuotraukų nori, ar sustiprins tai tavo atsakomybės jausmą?

2. a) čia jau yra tavo tikėjimo į religinių apeigų svarbą klausimas. jeigu tu esi tikra krikščionė, tada tau asmeniškai tikrai norėsis, kad tai padarytų kunigas.
man tai logiška. aš tikiu į Dievą ir tuokdamasi tikėjau į Dievą. Bažnyčioje nesituokiau dėl 2 priežasčių:
1) tuo metu netikėjau į Bažnyčią ir jos atliekamų apeigų reikšmę. Todėl nenorėjau nieko apgaudinėti. Pirmiausia savęs ir Dievo. Juk mes abu tai žinojome, ką aš apie tai galvoju. Nežinau, kaip elgčiausi dabar, bet yra 2 priežastis.
2) mano vyras tėra tik krikštytas - kadangi taip reikėjo. Tiki jis į mokslą. Dievo nepažįsta. Bent jau tokio, koks yra krikščionybėje. Aišku, turi jis ten kažkokių pasamprotavimų apie tai, bet, žodžiu, jis daugiau ant žemės stovi. Tai negi dabar jam liepti katekizmą kalti, kad išpažinties ir Komunijos galėtų prieiti, ir prie altoriaus vesti? (nors dauguma taip ir daro). Vėlgi juk aš, jis ir Dievas žinos, kaip yra iš tikrųjų.
Va taip tikintys nenori Bažnyčioje tuoktis.

3. a) taip, sutinku, kad pagal ištartus žodžius ar jį duodančio asmens sampratą, bažnytinė santuoka yra reikšmingesnė. Bet jei į mintis žiūrėti... Iš tiesų dabar taip viskas sumišę, kad tiek ten, tiek ten susirenka žmonės su vienodomis mintimis. Be to, įdomu, ar yra statistika, kiek yra tokių, kurie tuokiasi tik CMB? Kažkaip dažniausiai situacija atrodo taip: vyras iškala katekizmą ir išmoksta šokti valsą, o tada eina tuoktis. Kaip neprievartaučiau vyro mokytis katekizmo, taip ir valso neliepiau išmokti. Farsas kažkoks ir tiek. Gyvenime nešokęs, valsą šoka - juokinimas žmonių ir tiek. Tas pats ir su santuokos sakramentu, kai į bažnyčia tik per laidotuves ir per vestuves nueina.
būtent, tikint Dievu ir vadovaujantis jo žodžiu. o gal ir nebūtinai Dievu? gali juk ir šiaip būti žmogiškas noras išsaugoti šeimą. Nei mano vyras tiki Dievu, anei jo žodį žino, bet va, stengiasi, ir vos ne visų 10 įsakymų laikosi.

Getter, šiaip aš su tavimi sutinku. Ten, kur prieštarauju, darau tai ne dėl to, kad manau, jog tu esi neteisi, tiesiog ieškau kitos pozicijos. Man labai įdomu su tavimi diskutuoti, nes tu galvoji

1. Žodžiai yra išraiška - aš sutinku, bet ne tik žmogaus, taip pat ir Dievo...juk tai kas parašyta Biblijoje yra žodžiai - Jo žodžiai mums Ir jei mes tikim Dievu tai tikim Jo žodžiais ir Jo pažadais. O jei tu kaip sakei žmogus "nelabai tiki" tai ko išvis kelti koją į tą bažnyčią? Jei dėl suknelės ir nuotraukų bažnyčioje tai švelniai pasakius tai pasityčiojimas iš Dievo ir pačio santuokos sakramento. Mano nuomone žmonės neturėtų tuoktis bažnyčioje jei netiki tuom ką daro

2. Žinai mano santuoką laimino pastorius, bet aš tuo metu nebuvau stipriai tikinti Čia buvo ta situacija, kad maždaug kaip gi be bažnyčios, kadangi katalikų bažnyčia atsisakė mus sutuokti nuėjom į mano (protestantų evangelikų). Ir nors širdy man ta santuoka buvo iki gyvenimo galo...protu to nesuvokiau ir nebuvau tam pasiruošusi ir prasidėjus šeimoje smurtui po kelių metų kančių išsiskyriau. Dabar esu stipri savo tikėjime (na stiprėju su kiekviena diena), dabar tuokiantis bažnyčioje žinočiau ką tai reiškia ir nesvarbu kas be nutiktų neieškočiau skirybų, o kreipčiausi į Dievą, dabar aš žinau kokia tai atsakomybė - šeima. Ko pasekoje net dabartinė draugystė su vaikinu yra visiškai kitokia nei prieš tai buvusios. Draugaujam taip kaip nori Jis, visiškai Juom pasitikėdami, jokių intymių santykių ir pan. Kai kam skamba juokingai, o vat man ir jam ne - kaip jis pats sako - aš noriu tave pamilti tokią kokia tu esi, ne dėl aistros tau ar gero sex'o ir pan. Man tai yra begalo brangu ir nepaprastai šventa
Kas liečia tavo santuoką, aišku kad per prievartą negalima versti žmogaus mokytis visokių nesamonių (čia tam žmogui taip atrodytų) ir reikalauti santuokos bažnyčioje. Bet galima prašyti kunigo palaiminimo Dar kas man užkliuvo tai tavo žodžiai "netikiu bažnyčia" o kodėl tu ja turėtum tikėt? Reikia kad atsakytum kelis klausimus sau. pvz kodėl tiki Dievu? Ką tau reikškia tikėjimas? Dėl ko eini į bažnyčią, dėl Jo ar dėl to kad priklausai tai parapijai? Niu žodžiu kaip minėjau ankščiau tavo tikėjimas yra tik tarp tavęs ir Dievo Ir pvz galėčiau pasakyti taip (ne aš pati konkrečiai) - aš netikiu bažnyčia, bet noriu ten susituokti nes tikiu Dievo palaiminimu per kunigą
Biblijoje yra vieta kur parašyta - Netikintis vyras yra palaimintas tikinčia žmona
3. Žinai manau svarbiausia, kad reikšmingesnė ji būtų patiems besituokiantiesiems o ne kitų žmonių akivaizdoje

Man irgi malonu su tavim diskutuoti

1. Bijau, kad aiškiai neparašysiu, bet man atrodo, Biblija ne žodžiai, o Dievo jausmas, aprašytas žodžiais. Kaip, pavyzdžiui, matai gyvūną konkrečiai, o pasakoji naudodamas įvairius žodžius, kurie tik apibūdina tą gyvūną kitam taip, kad tas suprastų, kaip tas gyvūnas atrodo. Taip ir Bibliją aš suprantu.
Jei tuokiesi bažnyčioje netikėdamas, tai ir nesijauti niekinantis. Bėda ta, kad tuokia visus iš eilės.

2. Kai sakau "netikiu bažnyčia" turiu minty, kad man atrodo, jog apeigos, kurios pagal Bažnyčią privalo būti atliktos, yra nebūtinos. Ir į bažnyčią nevaikštau, nes nenoriu apgaudinėti. Na, toks jausmas, lyg kažką apgaudinėčiau, jei atlikinėčiau tas apeigas. Jau šiek tiek noriu nueiti. Įtariu todėl, kad šiuo metu mano gyvenime nebelieka laiko pabūti vienai. Tam juk, mano supratimu, ir reikia vaikščioti į bažnyčią - kad skirtum laiką.
Vat kaip tu sakai, tikiu Dievo palaiminimu per kunigą. O aš netikiu. Tą ir reiškia "netikiu į Bažnyčią".

Iš dalies taip - kad sekmadieniai nepasimestų tarp kitų tokių pačių rūpesčių kupinų dienų, bet tik iš dalies. Tą patį laiką taip pat sėkmingai galėtum skirti ir namuose ar dar kur nors, bet net ir malda - bendruomenės malda - yra visai kas kita nei asmeninė, jau nekalbant apie tai, kad tikinčiam žmogui lyg ir turėtų būti malonu susitikti su bendraminčiais, dalintis savo tikėjimu, kartais pasisemti jėgų, kartais galbūt palaikyti tą, kuriam sunkiau tuo metu.

Meškuole, o ką tu apgaudinėtum, jei nueitum į bažnyčią?

Pradžioje buvo ŽODIS ir tas žodis BUVO PAS DIEVĄ ir tas ŽODIS BUVO DIEVAS Taip prasideda viena iš evangelijų - Jono

Žinai prieš metus aš taip jaučiausi...atradus vėl tikėjimą ir Dievą, bet gyvendama su vaikinu nesusituokus ir pan jaučiausi taip lyg iš Jo šaipyčiaus...kadangi žinojau, kad negerai darau, bet nieko nedariau, kad tai pasikeistų Nėjau į bažnyčia kokius 6-7mėn ir tik tada kai išsiskyrėm, "atidaviau" Jam save ir vėl pradėjau lankyti bažnyčią Į bažnyčia aš einu tam, kad šlovinti Jį su kitais tikinčiaisiais, klausytis JO žodžio per kitus tikinčiuosius, melstis su kitais nes "kur du, trys mano vardu....."
Kas liečia apeigas, pas mus bažnyčioj nėra jų labai daug, būna duonos laužymas - komunija, bendra malda, šlovinimas, pamokslas, išpažinties nereikia "prieit", vaikai nekrikštyjami (jie laiminami) tik suaugę. Na viskas ką aš čia išvardinau yra man priimtina ir aš tuom tikiu, nes viskas paremta Biblija
Linkiu atrasti kas priimtina tau...arba tiesiog ieškoti Jo nežiūrint į jokias apeigas dogmas ir t.t. nes jau šimtajį kartą kartojuos - svarbiausia yra ryšys tarp žmogaus ir Dievo Nothing else matter


P.S. aš atostogausiu, tai nebegalėsiu dalyvauti diskusijoj

Jei tik nueičiau, tai tikriausiai nieko.
Tarkim, katalikai, kaip ir kitos bažnyčios, turi savo apeigas. Būtent katalikiškas. Man katalikybė, o gal ir apskritai visa krikščionybė nėra priimtina visu 100 proc. Gaunasi, kad aš kaip ir negaliu laikyti savęs katalike. Todėl, dalyvaudama Mišiose ir atlikdama tam tikrus ritualus, lyg ir daryčiau tai mechaniškai, ne iš širdies. Tai žinotų Dievas, todėl pirmiausia apgaučiau jį. Net jei nėra Dievo, apgaučiau save. Be to, apgaučiau ir aplinkinius vaidindama katalikę, tačiau nebūdama ja.
Getter paminėjo, kad jausdavosi kalta, jog gyvena nesusituokusi. Aš nesijaučiu dėl to kalta. Va ir neatitinku katalikiškų normų. Dažniausiai čia išgirstu, kad tie, kurie nesilaikome tam tikrų reikalavimų, išsirenkame tai, kas mums patogiau, kaip lengviau. Nežinau, ar man lengviau ir patogiau taip. Būtų daug lengviau, jei jausčiau, kad taip reikia, kad tikėčiau tuo. O dabar jautiesi pasimetęs: lyg ir kunigas sako, kad taip Dievas nori, o pats tuo netiki nors tu ką.

Be to, man susidarė įspūdis (čia nekalbu apie Jurgulės pasisakymą, kurį cituoju, kad kai pasakai "tikiu Dievą", dauguma iš karto nusprendžia, kad tas Dievas būtinai lygiai toks, kokį piešia krikščioniai.


Gerų atostogų. Lauksim sugrįžtant

"Nežinau, ar man lengviau ir patogiau taip. Būtų daug lengviau, jei jausčiau, kad taip reikia, kad tikėčiau tuo. O dabar jautiesi pasimetęs: lyg ir kunigas sako, kad taip Dievas nori, o pats tuo netiki nors tu ką.

Be to, man susidarė įspūdis (čia nekalbu apie Jurgulės pasisakymą, kurį cituoju, kad kai pasakai "tikiu Dievą", dauguma iš karto nusprendžia, kad tas Dievas būtinai lygiai toks, kokį piešia krikščioniai. "

Kai aš jaučiuosi pasimetus ir abejoju ar tikiu viską, ką manau tikinti - meldžiu, kad Jis man padėtų tikėti. Tikėjimas manu yra didelė malonė, todėl prašau Dievo suteikti man tą malonę ir išsklaidyti abejones. Negaliu pasakyti, kad abejonių visiškai nelieka, bet net Biblija sako, kad jei mūsų tikėjimas būtų bent kaip aguonos grūdelis - mes galėtume kalnus kilnoti. aš suprantu, kad mano tikėjimas mažesnis už aguonos grūdą, bet stengiuosi jį auginti ir randu tame ramybę.
O dėl to , kad žmonės nusprendžia, kad tiki į tokį patį Dievą kaip ir jie - tai negi Dievų daug, mes tik įsivaizduojam jį skirtingai, o jis vistiek vienas. Galėčiau ir su musulmonu melstis ir jausti maldos vienybę(nors mūsų įsivaizdavimas turbūt skirtųsi), nes nuoširdi malda išklausoma. Bažnyčia ir apeigos tik keliai link Dievo ir mano nuomone nereikia pačiai minti naują taką, kai ten kur noriu nueiti veda gerai pravažinėtas kelias.