Taip, Dievas vienas. Bet ką man daryti, kad, pavyzdžiui, netikiu, kad Jėzus, kaip asmuo, buvo ir yra Dievas, t. y. labiau Dievas nei visi kiti. Jau išsiskiria religijos. Va kur problema. Tikėjimo į Dievą neužtenka, atsiranda papildomų reikalavimų, dėl ko ima skirtis religijos. Žodžiu, aš pasimetusi.
Pasisakysiu i asmeninės pozicijos, ką aš manau, apie bažnyčios poziciją dėl kai kurių nuodėmių.
Išeinant iš bažnytinės koncepcijos, esu baisi nusidėjėlė, nes palikau savo "tikrą" vyrą, su kuriuo ėmiau "šliūbą", vietoj to, kad gyvenčiau "ir varge, ir džiaugsme iki grabo lentos". Kadangi skyrybų priežastis buvo alkoholis ir smurtas, tai nė karto nesigailėjau, kad išsiskyriau. Sugrįžti atgal manęs nepriverstų nė į smilkinį įremtas pistoletas. Tai viena nuodėmė. Antra nuodėmė yra ta, kad gyvenime sutikau žmogų, kuris irgi patyrė nesėkmingą santuoką, kuri iširo. Kadangi santuoka gali nutrūkti tik civiliškai, bet ne bažnytiškai, tai gaunasi taip, kad aš gyvenu su "svetimu" vyru, o jis - su "svetima" žmona. Taigi, dviguba nuodėmė, kurios, beje, nei kiek nesigailiu, nes jis yra mano žmogus, tas, su kuriuo mano siela dainuoja, todėl nematau tame jokio nuodėmės darymo. Anuliuoti ankstesnių "šliubų" nematau reikalo, nes pirmose santuokose yra gimę vaikai, kodėl jie staiga turi tapti "nelegalais"? Labai nuoširdžiai tikiuosi su antruoju nugyventi iki mirties, nes antroji santuoka "be šliūbo" man yra kur kas brangesnė, svarbesnė ir šventesnė nei pirmoji. O jei Dievas mus suvedė, matyt, visgi tokia buvo jo valia. Nes nei aš, nei jis, kol nebuvom susitikę, antrąsyk tuoktis neketinome. jei Dievas ar Likimas tau duoda dar vieną progą, kodėl Jam reikia priešintis, vietoj to, kad priimti Jo dovaną su dėkingumu, ir dar vadinti tai nuodėme?
Išeinant iš bažnytinės koncepcijos, esu baisi nusidėjėlė, nes palikau savo "tikrą" vyrą, su kuriuo ėmiau "šliūbą", vietoj to, kad gyvenčiau "ir varge, ir džiaugsme iki grabo lentos". Kadangi skyrybų priežastis buvo alkoholis ir smurtas, tai nė karto nesigailėjau, kad išsiskyriau. Sugrįžti atgal manęs nepriverstų nė į smilkinį įremtas pistoletas. Tai viena nuodėmė. Antra nuodėmė yra ta, kad gyvenime sutikau žmogų, kuris irgi patyrė nesėkmingą santuoką, kuri iširo. Kadangi santuoka gali nutrūkti tik civiliškai, bet ne bažnytiškai, tai gaunasi taip, kad aš gyvenu su "svetimu" vyru, o jis - su "svetima" žmona. Taigi, dviguba nuodėmė, kurios, beje, nei kiek nesigailiu, nes jis yra mano žmogus, tas, su kuriuo mano siela dainuoja, todėl nematau tame jokio nuodėmės darymo. Anuliuoti ankstesnių "šliubų" nematau reikalo, nes pirmose santuokose yra gimę vaikai, kodėl jie staiga turi tapti "nelegalais"? Labai nuoširdžiai tikiuosi su antruoju nugyventi iki mirties, nes antroji santuoka "be šliūbo" man yra kur kas brangesnė, svarbesnė ir šventesnė nei pirmoji. O jei Dievas mus suvedė, matyt, visgi tokia buvo jo valia. Nes nei aš, nei jis, kol nebuvom susitikę, antrąsyk tuoktis neketinome. jei Dievas ar Likimas tau duoda dar vieną progą, kodėl Jam reikia priešintis, vietoj to, kad priimti Jo dovaną su dėkingumu, ir dar vadinti tai nuodėme?
"Kadangi skyrybų priežastis buvo alkoholis ir smurtas, tai nė karto nesigailėjau, kad išsiskyriau. "
Išsiskirti dėl tokių priežasčių, kiek aš žinau bažnyčia nelaiko nuodėme. Gyventi su kitu vyru, kaip jau būtų ir nuodėmė, bet ir tokius žmones, nors drausdama eiti sakramentų bažnyčia kviečia pas save. Dievo gailestingumas ir teisingumas manau didesnis nei žmonių.
Taip kad nematau tos baisios nusidėjėlės.
Išsiskirti dėl tokių priežasčių, kiek aš žinau bažnyčia nelaiko nuodėme. Gyventi su kitu vyru, kaip jau būtų ir nuodėmė, bet ir tokius žmones, nors drausdama eiti sakramentų bažnyčia kviečia pas save. Dievo gailestingumas ir teisingumas manau didesnis nei žmonių.
Taip kad nematau tos baisios nusidėjėlės.
QUOTE(Luknė @ 2007 07 09, 11:19)
"Kadangi skyrybų priežastis buvo alkoholis ir smurtas, tai nė karto nesigailėjau, kad išsiskyriau. "
Išsiskirti dėl tokių priežasčių, kiek aš žinau bažnyčia nelaiko nuodėme. Gyventi su kitu vyru, kaip jau būtų ir nuodėmė, bet ir tokius žmones, nors drausdama eiti sakramentų bažnyčia kviečia pas save. Dievo gailestingumas ir teisingumas manau didesnis nei žmonių.
Taip kad nematau tos baisios nusidėjėlės.
Išsiskirti dėl tokių priežasčių, kiek aš žinau bažnyčia nelaiko nuodėme. Gyventi su kitu vyru, kaip jau būtų ir nuodėmė, bet ir tokius žmones, nors drausdama eiti sakramentų bažnyčia kviečia pas save. Dievo gailestingumas ir teisingumas manau didesnis nei žmonių.
Taip kad nematau tos baisios nusidėjėlės.
klysti. kadangi bažnyčioje nėra skyrybų, net ir tuo atveju jei vyras alkoholikas - nebent turėjo tą bėdą prieš santuoką ir nuslėpė
- kaip įmanoma 
santuoka laikoma teisėta ir neanuliuojama. o koks gailestingumas - jewi išskiria iš kitų būrio - gal dar didesnių nusidėjėlių
QUOTE(Meškuolė @ 2007 07 09, 11:23)
Taip, Dievas vienas. Bet ką man daryti, kad, pavyzdžiui, netikiu, kad Jėzus, kaip asmuo, buvo ir yra Dievas, t. y. labiau Dievas nei visi kiti. Jau išsiskiria religijos. Va kur problema. Tikėjimo į Dievą neužtenka, atsiranda papildomų reikalavimų, dėl ko ima skirtis religijos. Žodžiu, aš pasimetusi.
alia, tiesiog nieko nedaryk, nes esi visiškai teisi
QUOTE(p. Kikimora @ 2007 07 09, 19:52)
klysti. kadangi bažnyčioje nėra skyrybų, net ir tuo atveju jei vyras alkoholikas - nebent turėjo tą bėdą prieš santuoką ir nuslėpė - kaip įmanoma santuoka laikoma teisėta ir neanuliuojama.
o koks gailestingumas - jewi išskiria iš kitų būrio - gal dar didesnių nusidėjėlių
- kaip įmanoma santuoka laikoma teisėta ir neanuliuojama. o koks gailestingumas - jewi išskiria iš kitų būrio - gal dar didesnių nusidėjėlių
Turėjau mintyje, kad leidžia atsiskirti. Santuoka neanuliuojama, bet galima negyventi su tokiu mušeika.
Kalbėjau apie Dievo gailestingumą. Bažnyčia išskiria iš kitų nusidėjėlių būrio, nes neturi pagrindo iš Biblijos, kad būtų leidžiama skirtis, priešingai ten sakoma, kad negalima. Bet Dievo teisingumas ir gailestingumas didesnis nei žmonių, jis žino visas aplinkybes, todėl mes juk negalim pasakyti, kad Dievas neatleis, gal jo akyse tai nebuvo nuodėmė. Arba nedidelė nuodėmė.
Papildyta:
QUOTE(hobo @ 2007 07 09, 20:34)
Žmogus sako, kad jaučiasi pasimetusi, o tau atrodo, kad nieko nereikia daryti ? Kuo teisi?
Manau teisi tuo, kad ieško atsakymų į savo klausimus. Aš irgi ieškau. Nieko nedaryti tas pats, kas užkasti galvą į smėlį ir manyti, kad aplink nieko nebėra.
QUOTE(Luknė @ 2007 07 09, 20:23)
Turėjau mintyje, kad leidžia atsiskirti. Santuoka neanuliuojama, bet galima negyventi su tokiu mušeika.
Kalbėjau apie Dievo gailestingumą. Bažnyčia išskiria iš kitų nusidėjėlių būrio, nes neturi pagrindo iš Biblijos, kad būtų leidžiama skirtis, priešingai ten sakoma, kad negalima. Bet Dievo teisingumas ir gailestingumas didesnis nei žmonių, jis žino visas aplinkybes, todėl mes juk negalim pasakyti, kad Dievas neatleis, gal jo akyse tai nebuvo nuodėmė. Arba nedidelė nuodėmė.
Papildyta:
Žmogus sako, kad jaučiasi pasimetusi, o tau atrodo, kad nieko nereikia daryti ? Kuo teisi?
Manau teisi tuo, kad ieško atsakymų į savo klausimus. Aš irgi ieškau. Nieko nedaryti tas pats, kas užkasti galvą į smėlį ir manyti, kad aplink nieko nebėra.
Kalbėjau apie Dievo gailestingumą. Bažnyčia išskiria iš kitų nusidėjėlių būrio, nes neturi pagrindo iš Biblijos, kad būtų leidžiama skirtis, priešingai ten sakoma, kad negalima. Bet Dievo teisingumas ir gailestingumas didesnis nei žmonių, jis žino visas aplinkybes, todėl mes juk negalim pasakyti, kad Dievas neatleis, gal jo akyse tai nebuvo nuodėmė. Arba nedidelė nuodėmė.
Papildyta:
Žmogus sako, kad jaučiasi pasimetusi, o tau atrodo, kad nieko nereikia daryti ? Kuo teisi?
Manau teisi tuo, kad ieško atsakymų į savo klausimus. Aš irgi ieškau. Nieko nedaryti tas pats, kas užkasti galvą į smėlį ir manyti, kad aplink nieko nebėra.
Aš dar dėl atlaidumo klausimo. Kaip tada suprasti Jėzaus pasakymą mokiniams:
Kam atleisite nuodėmes tam jos bus atleistos, o kam sulaikysite tam sulaikytos?
tai kunigas kaip nori taip elgiasi ima va, ir neatleidžia, o juk galėtų atleisti.
QUOTE(Jurgulė @ 2007 07 09, 21:53)
Aš dar dėl atlaidumo klausimo. Kaip tada suprasti Jėzaus pasakymą mokiniams:
Kam atleisite nuodėmes tam jos bus atleistos, o kam sulaikysite tam sulaikytos?
tai kunigas kaip nori taip elgiasi ima va, ir neatleidžia, o juk galėtų atleisti.
Kam atleisite nuodėmes tam jos bus atleistos, o kam sulaikysite tam sulaikytos?
tai kunigas kaip nori taip elgiasi ima va, ir neatleidžia, o juk galėtų atleisti.
Aš suprantu, kad Jėzus davė galią skelbti kam nuodėmės atleistos. Atleidžia visgi Dievas. Kad atleistų reikia gailėtis padarius nuodėmę ir pasiryžti vengti tos nuodėmės. Kunigas turi įvertinti, ar žmogus gailisi ir ar žada taisytis, jei taip - turi atleisti. O jei neatleidžia turbūt paaiškina kodėl negali atleisti. Kažin ar kuris nors neatleidžia tik dėl asmeninio noro ar nenoro.
QUOTE(Meškuolė @ 2007 07 09, 08:06)
Tarkim, katalikai, kaip ir kitos bažnyčios, turi savo apeigas. Būtent katalikiškas. Man katalikybė, o gal ir apskritai visa krikščionybė nėra priimtina visu 100 proc. Gaunasi, kad aš kaip ir negaliu laikyti savęs katalike. Todėl, dalyvaudama Mišiose ir atlikdama tam tikrus ritualus, lyg ir daryčiau tai mechaniškai, ne iš širdies. Tai žinotų Dievas, todėl pirmiausia apgaučiau jį. Net jei nėra Dievo, apgaučiau save. Be to, apgaučiau ir aplinkinius vaidindama katalikę, tačiau nebūdama ja.
Jei nesijauti krikščione, kiek kebliau, bet jei tą savo nesijautimą nuoširdžiai ir atsineši į bažnyčią, tai nėra joks apgaudinėjimas - nei savęs, nei Dievo, nei tuo labiau aplinkinių - juk niekas neverčia atlikinėti ritualų, kurie Tau nepriimtini ar bent jau tikrai nesuprantami. Mano situacija irgi nėra labai paprasta - nesu katalikė, tačiau taip jau susiklostė, kad ištekėjau už kataliko, turime daug bendrų draugų katalikų ir apskritai nesijaučiu, kad nesu tos bendruomenės narė. Kad esu "kitokia", perdaug ir neafišuoju - kam reikia ar įdomu, tas žino, o iš esmės tikrai man nepriimtinų dalykų katalikų bažnyčioje ne tiek jau ir daug - ilgainiui jų šiek tiek net mažėja, nes visgi turiu galimybę labiau pažinti ir tai, kas visada atrodė svetima (kartu tai skatina prasmės ieškoti giliau, nei pakanka žmonėms, kurie tiesiog priima savo konfesijos mokymą kaip nenuginčijamą Dievo valią). Pamažu išmokau į kiekvieną krikščionį žiūrėti kaip į savo tikėjimo brolį ar seserį ir man išties nebesvarbu save patalpinti į kurią nors tvarkingą lentynėlę su atitinkamu užrašu. Vienas kunigas mane kartą pavadino "dar ne katalike"
- kas žino, gal jis ir teisus, bet man pakanka to, jog nieko neapgaudinėju ir prieš nieką nevaidinu, o kas bus toliau - tai jau Dievo valia.
QUOTE(Peliauckų Jadzė @ 2007 07 09, 10:23)
Pasisakysiu i asmeninės pozicijos, ką aš manau, apie bažnyčios poziciją dėl kai kurių nuodėmių.
Išeinant iš bažnytinės koncepcijos, esu baisi nusidėjėlė, nes palikau savo "tikrą" vyrą, su kuriuo ėmiau "šliūbą", vietoj to, kad gyvenčiau "ir varge, ir džiaugsme iki grabo lentos". Kadangi skyrybų priežastis buvo alkoholis ir smurtas, tai nė karto nesigailėjau, kad išsiskyriau. Sugrįžti atgal manęs nepriverstų nė į smilkinį įremtas pistoletas. Tai viena nuodėmė. Antra nuodėmė yra ta, kad gyvenime sutikau žmogų, kuris irgi patyrė nesėkmingą santuoką, kuri iširo. Kadangi santuoka gali nutrūkti tik civiliškai, bet ne bažnytiškai, tai gaunasi taip, kad aš gyvenu su "svetimu" vyru, o jis - su "svetima" žmona. Taigi, dviguba nuodėmė, kurios, beje, nei kiek nesigailiu, nes jis yra mano žmogus, tas, su kuriuo mano siela dainuoja, todėl nematau tame jokio nuodėmės darymo. Anuliuoti ankstesnių "šliubų" nematau reikalo, nes pirmose santuokose yra gimę vaikai, kodėl jie staiga turi tapti "nelegalais"? Labai nuoširdžiai tikiuosi su antruoju nugyventi iki mirties, nes antroji santuoka "be šliūbo" man yra kur kas brangesnė, svarbesnė ir šventesnė nei pirmoji. O jei Dievas mus suvedė, matyt, visgi tokia buvo jo valia. Nes nei aš, nei jis, kol nebuvom susitikę, antrąsyk tuoktis neketinome. jei Dievas ar Likimas tau duoda dar vieną progą, kodėl Jam reikia priešintis, vietoj to, kad priimti Jo dovaną su dėkingumu, ir dar vadinti tai nuodėme?
Išeinant iš bažnytinės koncepcijos, esu baisi nusidėjėlė, nes palikau savo "tikrą" vyrą, su kuriuo ėmiau "šliūbą", vietoj to, kad gyvenčiau "ir varge, ir džiaugsme iki grabo lentos". Kadangi skyrybų priežastis buvo alkoholis ir smurtas, tai nė karto nesigailėjau, kad išsiskyriau. Sugrįžti atgal manęs nepriverstų nė į smilkinį įremtas pistoletas. Tai viena nuodėmė. Antra nuodėmė yra ta, kad gyvenime sutikau žmogų, kuris irgi patyrė nesėkmingą santuoką, kuri iširo. Kadangi santuoka gali nutrūkti tik civiliškai, bet ne bažnytiškai, tai gaunasi taip, kad aš gyvenu su "svetimu" vyru, o jis - su "svetima" žmona. Taigi, dviguba nuodėmė, kurios, beje, nei kiek nesigailiu, nes jis yra mano žmogus, tas, su kuriuo mano siela dainuoja, todėl nematau tame jokio nuodėmės darymo. Anuliuoti ankstesnių "šliubų" nematau reikalo, nes pirmose santuokose yra gimę vaikai, kodėl jie staiga turi tapti "nelegalais"? Labai nuoširdžiai tikiuosi su antruoju nugyventi iki mirties, nes antroji santuoka "be šliūbo" man yra kur kas brangesnė, svarbesnė ir šventesnė nei pirmoji. O jei Dievas mus suvedė, matyt, visgi tokia buvo jo valia. Nes nei aš, nei jis, kol nebuvom susitikę, antrąsyk tuoktis neketinome. jei Dievas ar Likimas tau duoda dar vieną progą, kodėl Jam reikia priešintis, vietoj to, kad priimti Jo dovaną su dėkingumu, ir dar vadinti tai nuodėme?
Ech Jedzike, nesisielok tu dėlei tos vinčiavonės, ka negrįžti par tą prakaiktą alkogolį pas tą nenaudą , tai da čia negrieks. Kad sutikai gražų žmuogelį, su melynom a kitokiom akikėm, jirgi ne grieks. A tuoliaus tai pats Puons Dievs atsirinks.
Nu o jei rimčiau pakalbėti, tai....
tikrai nelengva ši tema, kiek žinau, tai kol Vilniuje buvo kun. Antanas Saulaitis tai lyg su jo iniciatyva pradėjo kurtis grupės iš išsiskyrusių , ir antrą kartą ištekėjusių šeimų.Įdomu, ką jie veikia susitikę ir kokius klausimus aptarinėja?
Nes Kun.Antanas Saulaitis stengėsi suprasti ir šias šeimas, ir tais klausimais kalbėjo. Galima jam į elektroninį paštą parašyti, jis mielai bendrauja.
QUOTE(hobo @ 2007 07 09, 18:34)
Luknė teisingai pasakė, aš negaliu būti teisi jau vien dėl to, kad nežinau, kas ta tiesa. Ir, manau, turėčiau pasinaudoti Smalsutės patarimu. Gal per daug noriu.
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2007 07 09, 22:28)
Jei nesijauti krikščione, kiek kebliau, bet jei tą savo nesijautimą nuoširdžiai ir atsineši į bažnyčią, tai nėra joks apgaudinėjimas - nei savęs, nei Dievo, nei tuo labiau aplinkinių - juk niekas neverčia atlikinėti ritualų, kurie Tau nepriimtini ar bent jau tikrai nesuprantami. Mano situacija irgi nėra labai paprasta - nesu katalikė, tačiau taip jau susiklostė, kad ištekėjau už kataliko, turime daug bendrų draugų katalikų ir apskritai nesijaučiu, kad nesu tos bendruomenės narė. Kad esu "kitokia", perdaug ir neafišuoju - kam reikia ar įdomu, tas žino, o iš esmės tikrai man nepriimtinų dalykų katalikų bažnyčioje ne tiek jau ir daug - ilgainiui jų šiek tiek net mažėja, nes visgi turiu galimybę labiau pažinti ir tai, kas visada atrodė svetima (kartu tai skatina prasmės ieškoti giliau, nei pakanka žmonėms, kurie tiesiog priima savo konfesijos mokymą kaip nenuginčijamą Dievo valią). Pamažu išmokau į kiekvieną krikščionį žiūrėti kaip į savo tikėjimo brolį ar seserį ir man išties nebesvarbu save patalpinti į kurią nors tvarkingą lentynėlę su atitinkamu užrašu. Vienas kunigas mane kartą pavadino "dar ne katalike" - kas žino, gal jis ir teisus, bet man pakanka to, jog nieko neapgaudinėju ir prieš nieką nevaidinu, o kas bus toliau - tai jau Dievo valia.
- kas žino, gal jis ir teisus, bet man pakanka to, jog nieko neapgaudinėju ir prieš nieką nevaidinu, o kas bus toliau - tai jau Dievo valia.Smalsute atrodo mano žodžiais parašei...man katalikų bažnyčia prilygo ufonautams
o dabar mano draugas katalikas ir aš irgi bandau gilintis ir prisitaikyti ir kaip ir tau atrandu vis mažiau nepriimtinų dalykų 
