Kaip elgiatės, kai pritrūksta kantrybės?

Nu nueiname rengtis o ji pradeda po lova sokineti.Pasokineja uzsideda kokias kelnytes ir vel sokineja , juokiasi.Tada sakau as einu viena ir ji vel pradeda rengtis.Jai 2.5m.Aisku pradedam rengtis zymiai anksciau ir visur spejame,bet kartais buna kad greitai reikia apsirengti.Kitam tuoj 8m bus,jis ramesnio budo.
Nera ,kad istisai ten reiktu balsa kelti,susitari graziai su jais.Bet abu vaikai labai skirtingu charakteriu

Kai trūkdavo kantrybė, apsišarvuodavau tyla (nors kartais ir nepavykdavo) - visa raudona, sprogstanti paprastai išeidavau į kitą kambarį ar virtuvę, pradėdavau tvarkytis, o vaikas išsirėkaudavo toje pačioje vietoje ar iš paskos eidamas. Nebendraudavau tol, kol nenusiramindavo ir pats neateidavo taikytis. Didžiausia bausmė jam būdavo abejingumas bei vėliau sekdavęs iiiilgas pokalbis apie elgesį ir jausmus.
Nukritęs parduotuvėje buvo du kartus - pirmą kartą savaitę niekur kartu nėjo, antrą kartą - mėnesį, žinoma, kaskart paaiškinant argumentus. Trečio karto neprireikė.

Vis dėlto, kiekvienas vaikas skirtingas ir negali taikyti tų pačių priemonių. Man pačiai reikėjo persilaužti dėl kai kurių vaiko savybių. Pvz., iš kantrybės išveda lėtumas - pietauja valandą, sako, kad mėgaujasi (ir supranti, kad teisus vaikas), išeiti į mokyklą ruošiasi valandą (ir dar su paskubinimu), jei reikia paskubėti kur nors eiti, jaučiasi pasaulio nelaimingasis. Iš kantrybės išveda jo paties kantrybės trūkumas - gali įpusėjęs darbą mesti ir, aišku, vargiai pabaigia, nenori laukti - visko reikia čia ir dabar, jei kūrinį groja ar užsienio kalbos žodžius kartoja dešimtą kartą, vėl savigaila prabunda. Iš kantrybės išveda ir kontrastai, kai gali diskutuoti apie Hitlerį "gyvulį", dievus, kosmosą, o vėl pamiršta ar pameta kokį daiktą, natas (kartą net nepastebėjo, kad be striukės vaikšto), vaikšto apsitrupiniavęs, kambaryje - chaosas, o problemos neįžvelgia... Iš kantrybės išveda ir tai, kad baisiai užpykęs specialiai groja pro šalį ir dar įžūliai aiškina, kad taip ir turi būti, o aš nieko "neraukiu" apie muziką, todėl ir aiškinti negaliu.
Šiuo atveju gelbsti tik savo pačių požiūrio keitimas ir pokalbiai, ramūs pokalbiai.

mano i merhaites vienai 10 jau kitai 1,5 m.nu didziosios budas buvo .tik pasakyk zodi nir sventa.rami,sededavo valgydavo,zaisdavo viena,beveik neverkdavo....
o mazoji kaip kipsiukas..tik dantis sukanda ir masto,kaip kazka pridirbti negero....laksto,tik ko neduok ir paleidzia dudas.....o atikysti reikia....juk neduosi ir nepirksi visko ar ne?
tenka leisti ir paverkti...netgi visai daznokai....
jei truksta man kantrybe kartais apkabinu savo mazaja ar didziaja ir atrodo vel atgaunu jegas ir ramybe...iskart pasidaro lengviau.
o jei tai nepadedu paprasau,kad didzioji pabutu su mazaja , o as einu dirbti kitu darbu kol uzsimirstu....
va tokie mano budai.....

Kaip norėčiau ir aš atsaymo į šitą klausimą.

Kai pritrūksta kantrybės imu rėkti, kaip pasiutusi Bet veikia puikiai toks gerklės laidymas, nes vaikai žaibiškai sureaguoja

Aš irgi rėkiu.. , puikiai suveikia.

Man pikčiausia būdavo, kai susitari su dukra kažką, o ji ims ir vis tiek savaip padarys. Pvz vieną kartą susitarėm, kad iš darželio eisim tiesiai namo, nes man paskui reikėjo pas dantistę. Atrodo viskas gerai, aišku nuliūdus buvo, bet pažadėjau, kad kitą dieną eisim į parką antyčių lesint ir pan. Jau pasiimu ją iš daržo, o ji kad užsispirs "noriu į parką" ir viskas. Aiškinu, kad eisim ryt, šiandien juk susitarėm ir t.t, o jai dzin, isterikuoja, ožiuojas ir pan. Tada šiaip ne taip išstenėjau, kad einu pasėdėti ant suoliuko, o kai ji nurims, tegu ateina.

O manoji dar labiau isiaudrina jei as rekiu. Jei veikia, kai as ramiai viska paaiskinu. Tik gaila,kad nesu gelezines kantrybes ir ne visada man pavyksta isaiskinti siatuacija be saukimu.

Kai maži vaikai, taip, pilnai sutinku, kad rėkiant jiems nieko neišaiškinsi, nes jie tuomet dar ir išsigąsta priedo ir išvis nekas būna. , verkt pradeda, geriausia susikaupti, paaiškinti lėtai, ramiai, kad vaikas nebijotų, pasakyt, kad nupirksi ledų ar tai, ką jis mėgsta, apramint visais įmanomais būdais, reikia taikytis prie jo ožiukų, kurie nuo gero elgesio tiesiog išblėsta. O rėkiant jokio efekto nepasieksi. Bet kai trūksta kantrybė, tuomet tai jau būna..

blogai elgiuosi-apsaukiu,apsiverkiu,paskui sazine grauzia,aisku, ne kiekviena karta- jei jau truksta ta kantrybe konkreciai,o siaip ,tai visaip bandau susitarti,itikinti,bet jau kai truksta........

Rekiu, rekiau, reksiu. Net neketinu vaidinti vadovelines super mamos, esu greitai uzsiplieskiantis ir emocionalus zmogus.

Aš taip pat labai greit užsiplieskiu, susinervuoju greit, bet nervus į konservus kaip sakoma. Jeigu vaikas irzlus, elgiasi specialiai blogai, erzina, tai jei geros nuotaikos būnu arba pro ausis praleidžiu arba ignoruoju, bet dažniausiai kai susierzinu tai jau būna..Pratrūkstu kaip ugnikalnis. , bet ne visais atvejais šaukiu ir rėkiu, tuo irgi ne ką pasieksi, vaikas tik išsigąs ir dar labiau verkt pradės.