O mane užmuša kartais tai, jog atrodo jog jo galvoje svarbiausią vietą užima mašina

nu aš turbūt kur nors už jos bandau vietą rasti. Aišku aš čia truputi perdedu, nu ne visą laiką taip, bet kartais atrodo, kad nieko kito ir neegzistuoja. Nu pvz., sėdim vakare prie vandens, gražu, šilta, paukščiai čiulba, aš jį pabučiuoju, o atgal išgirstu - "man atrodo mašinoj atraminės barška, reikės pakeist"

Nu *****, man tuo metu nusišvilpt ant tų atraminių
Ai, vienžo, būna visko, bet vistiek myliu