Ar aš bloga dukra? - Įskaudinau mamą...

Pasakojimas apie mano mamą....
Mama ištekėjo vėlai. Susilaukė manęs ir po keletos metų išsiskyrė. Kaip ji pati man sakė, tuokėsi tik todėl, kad norėjo vaiko, nes nuo pat pradžių ateities su tuo vyru nematė. Tokia štai buvo pradžia.
Užaugau aš vienturtėlė tarp moterų mylima ir lepinama. Atėjo laikas, ištekėjau aš. Kai dar tik gyvenom su būsimu vyru, pastebėjau, kad mama labai dažnai ėmė sakyti, kad jai visai neskiriu dėmesio ir nieko apart savo vyro nematau. Na, aišku, buvo toks laikotarpis, kuris vadinasi begalinis įsimylėjimas. Sutinku, kad mamai skyriau mažai dėmesio, bet Dieve šventas, man juk jau ne 10 metų buvo. O ji nepamiršdavo paminėti, kad „štai, jau 2 dienos, o tu man net nepaskambini, aš tau visai nerūpiu“. Aišku, ginčydavausi su ja, paskui net kalendoriuj pradėjau žymėtis, kad reik paskambint mamai. Vyras tuos mūsų mini konfliktus matydavo, tačiau nesikišdavo, o tik taktiškai primindavo, kad jau laikas būtų paskambinti mamai.
Taip mes gyvenom, regis viskas normalizavosi. Su mama pasiskambindavom porą kart per savaitę, kai galėdavom, susitikdavom (gyvenam skirtinguose miestuose). Na tokie,sakyčiau, eiliniai mamos ir dukros santykiai. Tik štai šiandieninis mūsų pokalbis man buvo kaip smūgis į paširdžius. Kalba išėjo apie šeimą. Aš pasakiau, kad mano šeima yra mano vyras. Mama puolė į ašaras. Sakė, kaip aš drįstu taip sakyti, kai ji dėl manęs yra tiek pasiaukojusi. Suglumino mane visai tas jos pasakymas. Net neįsivaizduoju, ką blogo pasakiau, bet mama verkė pasikukčiodama. Ji sakė, kad jai net mintis būtų neatėjusi statyti vyro į pirmą vietą, nes pirmiausia ir svarbiausia yra kraujo ryšys. Pasimečiau. Sakė, kad jaučiasi išduota. „Patikėk, dukra, vyrui tu tikrai nesi pirmoj vietoj. Jam pirmoj vietoj yra jo tėvai.“ „Mama, o iš kur tu žinai, mano vyras tau taip sakė?“ „Ne, aš jaučiu“. O paskutiniai žodžiai buvo – „nu ir būk su tuo savo vyru, bet kada nors kauksi šuns kaklą apsikabinusi“. Ir numetė ragelį...
Jaučiuosi tragiškai. Akys pilnos ašarų, taip norisi kažkam pasiguosti. Nežinau, ką daryti. Skambint, atsiprašyti jos? Bet aš nuo to savo nuomonės nepakeisiu... Liūdniausia, kad žmonės sako, kad tėvų reikia klausyti, tėvai niekad neklysta. Ką jūs manot apie tokią situaciją?

Pirmiausia nusiramink Esi viena, tai ir dėmesys sutelktas tik į tave vieną, visi lūkesčiai, visos svajonės, visos mintys. Už tai , aišku, tyliai tikimasi atpildo, padėkos. Bet tu tikrai nesi mamai skolinga. O jei ir esi tai skolą atiduosi jau savo vaikams. Įsivaizduoju, kad su savo tėvu nepalaikai jokių ryšių, nes visada buvai tik mamos. Visa. Nusavinta. Ir ji tavęs niekam neatiduos, net tavo vyrui...
Mamai paskambinti būtina, bet atsiprašinėti tikrai ne Ji tikrai labai kankinsis net gal tavęs ir išsižadėt bandys, bet turės suprasti, kad jos kūdikis jau užaugo

Pirmiausia tai labai Tave užjaučiu dėl tokios situacijos. Nepavydėtina kai turi tarsi rinktis tarp vieno ir kito brangaus žmogaus. Man atrodo Tavo mamos bėda yra vienatvė - kaip supratau ji nieko be Tavęs neturi?.. Ir apskritai ji į Tave sudėjo perdaug vilčių, nesuprasdama ar nenorėdama suprasti, kad ateina laikas ir turi vaiką paleisti iš savo glėbio. Lygiai taip, kaip ateis laikas ir Tu pati turėsi paleisti savo vaiką (kai/jei jį turėsi ar jau turi) nieko nereikalaudama ir neprašydama atsidėkoti už atseit "paaukotą gyvenimą". Vaikai mums nepriklauso kaip nuosavybė ir jie patys renkasi su kuo būti, ką mylėti, kam skambinti kasdien, o kam tik kartą per mėnesį. Taigi čia daugiau mamos, o ne Tavo problema. O šitas konfliktas manau užsimirš kaip nieko ir nebuvę, laiko klausimas Apsimesk kad nieko neįvyko ir paskambink kurią dieną

kai kuriems tėvams būdinga -- savęs sureikšminimas. taip nutinka ypač tada, kai vaikas šeimoj vienas, ir be to dar svarbiausias tėvų "džiaugsmas ir gyvenimo tikslas". mama tave laiko artimiausiu žmogum, ir jai skaudu, kad tu nelaikai jos artimiausia pirmoje vietoje.
situacijos nepakeisi. tiesiog ją reikia įvertint ir bendraujant rinkt tinkamus žodžius.
sakau taip todėl, kad mano mama panaši.

Ačiū, merginos, kad supratot reikalo esmę. Viskas taip ir yra. Mano mama yra be galo vieniša. Gal viskas būtų kitaip, jei turėtų kokį draugą, tačiau, anot jos, visi vyrai kiaulės ir ji nei vieno jų matyt nenori. Sunku man su ja. Sunku, girdėti žodžius, kad „man gėda kam ir pasakyti, kokią dukrą užsiauginau. Jau geriau gal tu vaikų neturėk, nes jie atneša tik skausmą“... O aš jei niekad niekad jokių problemų nekėliau, nebuvau problematiška paauglė. Tačiau jai kažkodėl dėl manęs gėda. Ji mėgsta rodyt aplinkinių pavyzdžiu, kur „dukros po porą kartų į dieną mamai paskambina“. Va ir plėšausi aš viduj. Labai myliu savo vyrą, tikrai jis pirmoj vietoj, nes su juo ruošiuosi gyvenimą nugyventi. Bet mamą irgi tik vieną turiu. Mano vyrui mamos požiūris iš vis nesuprantamas, nes pas jį šeimoj panašių dalykų niekada nebuvo. Ech, kaip man pavydu. Kaip aš norėčiau paprastai pasišnekėti su mama, kad nereiktų rinkt žodžių, nes jei tik ką lepteliu, tuoj girdžiu – „tu žiauri, visai kaip tavo tėvas“... Yra daugybė dalykų už ką aš mamai dėkinga. Ji buvo gera mama, labai rūpestinga, turėjau nuostabią vaikystę. Ji užaugino mane stiprią, nes pati turėjo būti stipri augindama vaiką be vyro. Ji visada kartodavo, kad grįžtamojo ryšio nėra, kad vaikai rūpinsis savo vaikais. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ji prieštarauja savo žodžiams. Oi, moterys, man už poros metelių trisdešimt, seniai nebe vaikas, nežinau kaip bus toliau. Baisiausia būtų pačiai tokia pasidaryti. Net ir vyras viena dieną rėžė, kad jei nori pažiūrėt, kokia bus tavo žmona, pasižiūrėk į uošvienę. Skaudu man buvo labai...

Žiedute, o jūs vaikų turit?

Jeigu mama jautri ka padarysi ir amzius gal jau savo daro...Bet ji tavo mama ir jei ji tau buvo gera mama, tai ir paskambinti reiktu dazniau ir zodeli svelnesni, nemanau, kad tikrai mylinti msavo vaika mama,negaletu jo suprasti . O gal ji yzvelgia ka nors negero tavo vyre, jei taip sako? Opus klausimas

Ne, vaikų dar neturim.

Atleisk, o tau sunku paskambint kelis kartus per dieną vienai minutei, na: "mamuks, labas rytas, aš jau darbe, koks bjaurus oras, gerai kad yra kam labarytuką pasakyt, atia"; "o aš jau namie, gaminu, gal patarsi kaip tą ir aną skaniau padaryt?"; "einam miegelio, labanakt". Mama pasijaus reikalinga ir nepamiršta, o ir tau nebrangiai kainuos. Juk esi kitame mieste... Kitos mamos reikalauja kad KASDIEN užeitum, o čia TIK skambutis. Ir jai gerai, ir tau. Sorry jei ne taip supratau

Gal kai turėsit, apsiramins Dabar sako kad jų nereikia, bet kai jau jie atsiranda, tai iš džiaugsmo pilnos kelnės Tik baisu, kad tuomet juos nusavins ir reguliuos viską, nes tu "nieko nesupranti apie mažus vaikus"
Papildyta:

Mirėja, ji juk suaugusi moteris Pagaliau kuo toliau į mišką, tuo medžių daugiau Praleis kokį pusrytinį paskambinimą, tai į butą gaisrinės su greitukėm bus iškviestos, nes mergaitei atsitiko gal kas...

Taip, opus klausimas, nežinau, ką ji įžvelgia. Tiesa, turėjom su vyru savų problemų, kas jų neturi, tai mama pasiskubino pridurti, kad "tu su juo laiminga nebūsi". Aišku, būna dienų, kai savo vyrą užmušt noriu. Tada puolu skambint mamai, guodžiuosi... Gal elgiuosi kaip išdavikė? Gal mamai atrodo, kad ji reikalinga tik tada, kai man reikia paguodos? Nežinau... Šiaip pasišnekam su ja dažnai ir iš širdies. Man gera su ja kalbėtis, bet tas jos požiūris, kad vyras - ne šiema Arba dar mėgsta priminti, kad man nedera nešti šiukslių iš namų, teršti savo šeimos vardo (vėlgi šeima turima omeny mama ir artimiausi giminės), kad vyras apie mane blogai nepagalvotų.

O kam praleist? Mamos mums paaukojo metus, tai ką reiškia tos kelios minutės? Pas mane, tiksliau mano šeimoje, panaši situacija: močiūtė anksti liko viena, jai liūdna, ji jaučiasi vieniša. Būtent du-tris kartus per dieną jai skambina mama. Vis vien močiūtė apie mamą kalba panašiai kaip Žiedutes mama, na ir kas? Ji sena... Mama tai supranta ir atleidžia. Aišku, čia tik mano nuomonė