Ar aš bloga dukra? - Įskaudinau mamą...

[quote=Oskute,2007 02 18, 23:16]
Ne apie meilės išgaravimą kalbama, o apie emociškai varginantį bendravimą, kuris kelia pyktį, nuoskaudą, kaltės jausmą ir pan. Ir tikrai nesukelia meilės jausmo, greičiau jį užgožia.

Tai tas uzgostas meiles jausmas -apie ka as ir kalbu, nutolimas atsalimas isnykusi meile artimui, argi tai gerai? Zodziu nepulsiu i krastutinumus, bet as pasilieku prie savo nuomones:jei zinai kad tave tavo mama myli (tegu ir nesveikai, bet jei proto bent kiek yra tai galima suprasti ir atleisti ta), o tu jai negali atsakyti tuo paciu, tai tikrai jau tavo bedos, galu gale gali buti protingesne ir numoti ranka i tuos svaiciojimus, juk i senatve sakoma, kad visi truputi suvaikeja, negarantuok kad ir tau taip neatsitiks
Papildyta:



Cia nesupratau, kam tos silumos nepatyriau, ar mamai ar vyrui ar vaikams?

Misiki,

niekas ir nesako,kad visai nesirūpinti ar nemylėti.Galbūt ir aš būsiu tokia kvanka savo vaikui.Bet tai nereiškia, kad dabar turiu jausti kaltę, leistis žeminama ir priimti tai kaip normą.

Ir aš manau, kad jei tas bendravimas tikrai labai sunkus- geriau jame nusistatyti ribas,neleidžiant mamai trypti savęs.
O po kažkurio laiko, kai susidėlioji savo mintis ir jausmus, galbūt pavyks bendrauti šiek tiek kitaip.

Nes bent jau mano atveju-kai bandžiau skambinti ar eiti tik iš pareigos-nieko gero tas mūsų santykiams nedavė. Slėpiau savo pyktį ir susierzinimą, bet jis vistiek išlįsdavo.
Ir tik ribų nubrėžimas man palengvino tuos santykius. Jausmas, kad aš galiu atsiriboti ir neleisti savęs žeminti.

O Žiedutė manau iš mūsų pasisakymų pati pasirinks savo bendravimo su motina modelį.

taip ir gimsta vyriški anekdotai apie uošvienes

Mama yra MAMA, juk tai vienas brangiausių Žmonių Žemėj

visokiu tu mamu yra. Yra netgi tokiu, kur nuzudo ir peciui sukurena.

Na apie tokias gal nereikia nevertos jos mamų vardo.

Mano mama irgi manęs nenorėjo paleisti, nors toli gražu ne viena namie liko, aš vyriausia ir mano sesės namie dar liko, ir tetis aišku. Išsikrausčiau iš namų suėjus 18, iš karto į užsienį išdundėjau (beje su tėvų palaiminimu), bet va vis tiek ilgai dar mane mažu vaiku laikė, aš matai nieko nežinau, nors pati gerai save finansavau, studijavau ir jokių nesąmonių nedariau..Iš vienos pusės suprantu, bijojo dėl manęs, na bet man elementariausius dalykus aiškinti arba priekaištauti, kad vieną dieną nepaskambinau Ir tik paprieštaraudavau, iš karto argumentas: Negerbi savo motinos Tai iki to daėję viskas buvo, kad labai susipykome ir aš kelis mėnesius jos skambučius ignoravau. Per tą laiką ji su keliom draugėm pašnekėjo apie vaikų paleidimą, ir santykiai visiškai kitokie patapo. Ji pradėjo mane gerbti už tai, kad aš stipri, išgyvenau nelengvom sąlygom, toli nuo šeimos, suvokė, kad man nebereikia pamokslų, o jei reikia patarimų, visada jos paklausiu. Dabar bendrauhame atsipalaidavusios, ir pamačiusi, kad ji skambina, nebegalvoju, ar man čia kelti ragelį..
Pati turiu mažą vaiką ir suprantu tą visą meilę, bet stengiuosi nuo pat mažumės suprasti, kad tas vaikas man nepriklauso, čia atskira asmenybė, kuriai aš tik galiu padėti suaugti, o toliau jau ne nuo manęs priklauso.