Ar aš bloga dukra? - Įskaudinau mamą...

Speju, kad tavo tevas nebuvo alkoholikas. Perlenkei cia.



Palaukite, o koks tas tam tikras amzius? As isivaizduoju, kad temos autores mamai apie 50-60, tai kokia cia senatve ir marazmai?



Ar brandos zenklas yra sugebejimas susitaikyti su santazu ir izeidinejimu? Ar mazu vaiku tevai taikytusi su " nenupirkai man zaislo, kokia tu motina/tevas? Nors ir kokia esu gera dukra,niekada nieko man neperki. Kiek pazistu vaiku, ne vieno tevai nera tokie blogi, kaip jus. Jau geriau buciau visai negimusi!
Viena grazia diena, kai iseisiu is namu, labai save kaltinsite, bet bus per velu."
Duotu pylos tol, kol tokios kalbos baigtusi.

Ar manytumete, kad vaikas taip kalba is dideles meiles tevams? Jei jau darome prielaida, kad mama suvaikejusi.


Papildyta:


Zinant, kad bet kuris skambutis gali baigtis tokiomis frazemis, mamai daznai skambinti butu tikras mazochizmas.
Panasu, kad mama skaudina pats dukros egzistavimas. Apgailetina.

Nieko aš nelenkiau. Tik norėjau pasakyti ka šantažas būdingas ir vaikams ir tėvams. Ne visada tai priima kraštutines formas (pabėgimas iš namų ar vaikui uždietu vos ne amžinu namu areštu, ar panašiai). Buvau paminėjus kraštutinius atvejus. Jokių būdų nerašiau kad taip elgesi pati Žiedutė.



o kur tu marazmus matai? Kad motina nori kad dukra jai paskambintų? Tai marazmas? O visi kiti žodžiaimanau dukros nedėmesingumo mamai pasiekmė, ji tikrai jaučiasi įskaudinta. O senatvė, kaip aš jau rašiau yra ne amžius, bet požiūris. Jei ji vieniša ir jau nedirba tai be abejo ji jaučiasi vyresnė, nei jos tikras amžius.



Brandos ženklas mokėjimas rasti kompromisą priimtina ABIEM pusėm, o ne: "pagimdei, nes pati norėjai, tai dabar gyvensiu kaip noriu, darysiu ką noriu, o tu MAN buk dėkinga kad aš tau kartą į savaitę paskambinu."




Ne, aišku ne. Ir neturėtų taikytis. Iš karto į vaikų namus. Nėr čia ko savo užgaidas rodyt. Po metų- kitų, jei gerai elgsys, atsiimt galima. Bandomajam laikotarpiui.

O jei rimtai, tai tėvai BŪTENT KOMPROMISO ieško. "nepirksiu šito, brangaus, bet nupirksiu aną", "nepirksiu dabar, bet po algos nupirksiu", "jei gerus pažymius trimestre turėsi tada nupirksiu" (pažymiai tai šantažas, mano nuomone)



O kur ar rašiau kad suvaikėjusi mama tai daro iš meilės?Rašau kad tai daro iš dėmesio stokos.Vaikas irgi ne iš meilės, bet dėl to,kad dėmesio nori. Kartais net to žaislo nereikia, tik dėmesio ir pažadas kartų pažaist vakare puikiai išsprendžia problemą.

Marazmas prikaisioti kitam zmogui, kad skiria tau nepakankamai demesio. Marazmas zeminti dukra tikintis, kad tai jai sukels nora bendrauti daugiau.

Ziedute rase, kad paskambina mamai. Is visko, ka ji apie savo mama parase, as supratau, kad ji yra mylinti dukra, kencianti nuo blogu santykiu su ja ir bandanti suprasti, kaip juos pagerinti.
Man Ziedutes situacija gana pazistama, todel cia tiek ir diskutuoju, ir pati noriu kai ka suprasti. .

Sakai, daznai paskambinti? Kaip paprasta. Manai, mama jau tiek suvaikejusi, kad nebeatskirs prievoles atlikimo nuo tikro noro bendrauti? Kad tokiais prisiverstiniais skambuciais galima pataisyti ju santykius?



Koks, tavo nuomone, butu ABIEMS priimtinas kompromisas sioje situacijoje?

As pasakyciau kitaip :
" Pagimdei, nes manes norejai. Man malonu zinoti, kad buvau geidziamas vaikas. Auginai, mylejai, esu tau uz tai dekinga. Ir as tave labai myliu, mama.
Bet dabar as suaugau, sukuriau savo seima, kad savo ruoztu galeciau gimdyti, auginti ir myleti, taip, kaip mylejai tu.
Nebegaliu tau skirti viso savo laiko, bet, nors paskambinciau tik karta per savaite, visada esi ir liksi mano mama. Dziaugiuosi, kad tave turiu, kaip ir tu dziaugiesi mane turedama."

Ziedutes vietoj, as nesakyciau, kas man pirmoje vietoje: vyras ar mama. Paprasciausiai pasakyciau, kad mano artimiausi zmones yra vyras ir ji (mama), kad juos abu labai myliu, kad jie-mano seima. Taip pat nereiketu pamirsti pasakyti, kad ja labai myli. Juk tai nieko nekainuoja.

netikes pvz, nes dazniausiai skyrybos nuo vaiku yra slepiamos, jos yra netiketos, nelauktos ir nepageidaujamos
Bet pagal tave iseina, kad vaiku suaugimas ir isejimas gyventi savo gyvenimo ir kurti savo seimos yra netiketas, nelauktas ir nepageidaujamas dalykas.
Na gal tiems, kurie turi psichiniu problemu tai yra nelaukiamas ir nepageidaujamas dalykas, bet tikrai negalima tvirtinti, kad tai yra netiketas dalykas. Turejo daugiau nei 18 metu su ta mintimi susitaikyti ir tam pasiruosti.

O žmonos vyrams to neprikaišioja? Vaikai tėvams? Draugams? Kiek temų SM ir visiems marazmas? Žeminti? Ji tiesiai pasako kaip jaučiasi ir tiek.



Taip, man irgi atrodo kad Žiedutė visai nebloga dukra, tik per jauna mamos amžiui.



O kodėl negalima? Kiek protingų moterų žino kad vyras jos nemyli, seniai turi meilužę ir vis vien laukia pareinančio, tiki kad tai paskutinis kartas? Jei tau pačiai žmogus rūpi reikia visai nedaug saviįtaigos kad patikėt kad ir tu jam rūpi. Beto jei tu sakai,o ir aš to tikiu, kad Žiedutė nėra blogadukra ir mamą myli, tai ne tiek tan daug to melo ir apsimetinėjimo būtų.




Man šita situacija irgi pažįstama tik kažkodėl jokių problemų nekyla. Ir paskambinam ir ateinam, ir su "marazmais" taikomės. Ir kad blogos dukros/ anūkės esam išklausom. Kur tragedija? Jei jai nuo to lengviau?




Labai gražu, bet o jei paskambinsi kiekvieną dieną savo vaikus nuo to mažiau mylėsi? Laiko jiems neliks? Žiedutė gyvena kitame mieste ir jos mama prašo tik skambučio. Kiek mamų reikalauja atvažiuot kiekvieną savaitgalį? Atvažiuoja pačios ir "pamiršta" išvažiuot? Žiedutės mama man visai neatrodo kraštutinis atvejis. Jos prašymai man neatrodo tokie jau neįvykdomi.

Bet šiaip man tai sunkiai įsivaizduojamas nenoras bendraut su mama. Mūsų šeimoje kiti santykiai. Ir klausimas "kastau svarbiau: vyras ar mama?" man kažkoks Man jie VIENODAI svarbus. Jie abu yra mano šeima.
Papildyta:



Papildyta:


Man labai patiko per TV žinias iš Rusijos išgirsti žodžiai: "kak vsegda NEOŽIDANNO prišla žima". Kalba ėjo apie tai, kad kelininkai eilinį kartą nepasiruošė žiemos sezoniui, nors lyg žiema ir kasmet buna.

Man toks įspūdis, kad kalbančios apie mamos psichines problemas neturi nei vienos pažįsytamos kurios vaikams 18+...

Nejaugi ta mama nesupranta, kad gali savo žodžiais įskaudinti dukrą tiek, kad ji visai nebeskambins . Ziedutes mama labai sau daug leidzia
Jeigu man kiekviena karta paskambinus ji bumbetu, kokia "as egoiste/netikus dukra ir t.t." as tikrai jai nebeskambinciau...

ne, Mirėja, mūsų močiutės skirtingos
nežinau,kaip dažnai tau yra sakma,kad esi negera anūkė ar dukra, bet tiek mano tėvą, tiek jo seserį skaudina,kad mano močiutė ant jų varo...nors tai daro jau ne vienerius metus(praktiškai visą gyvenimą), bet vistiek jiems skaudu....mano tėvas toks ramesnis, priima į širdį ir nešiojasi tyliai,o jo sesuo ne-eina su aiškintis,nes toks jau būdas...laikosi,laikosi,bet pratrūksta...paskutinis bajeris buvo,ki pareikelavo,kad SUMOKĖTŲ u obuolį,kurį suvalgė jos anūkė (tėvo sesės dukra, 6 metų)....nes močiutė buvo dėl kažko ten užpykus ant tėvo sesers...super,ane?
beje,jei visa tai papasakotum žmogui iš šalies - nepatikėtų...nes kaip ir sakiau-ji atrodo LABAI INTLIGENTIŠKA MOČIUTĖ
jei trumpai,ai patarčiau Žiedutei mažiau dėmėsio kreipti,nes jei mano tėvas ir jo sesuo būtų kreipę dėmėsį i visas kalbas ir skundus, jau seniai būtų išsiskyrę....

Mes išklausėm tik vieną pusę. Nežinom ar tie kaltinimai prasidėjo šiap sau ar buvo pagrindas. Mes nežinom kiek sau leidžia dukra. Nejau tų žodžių klausosi akis nuleidus: "taip, mamyte, tu teisi"? Neišklausius kaip situacija atrodo mamos akimis spręst negalima kiek kas sau leidžia.

Ramunita, nedalyvausiu konkurse "kurios močiūtė sunkesnis žmogus". Pagal tai ką rašai jos tikrai labai panašios. Dalį priežasčių, kodėl mano močiūtė taip elgesį žinau ir suprantu. Mano akim žiūrint jos gan rimtos, kitos- dėmesio troškimas, vienatvė, suvaikėjimas, dar kitų negaliu net įsivaizduot, nes nenugyvenau jos gyvenimo,nematau pasaulio jos akimis. Ji senas žmogus ir visas savo "skolas" gražino ir mūsų pareiga taikytis prie jos.

Kodel gi ne? Tu juk klausaisi?

Kiekviena situacija yra labai individuali ir bendrai samprotauti cia nelabai galima.
Kazin ar tau mama daznai sako, kad pavydi savo bevaikei draugei, ir ar labai daznai jai skambintum, jei po kiekvieno skambucio noretusi verkti.

Dar pagalvojau, kad be reikalo vartojamas zodis "pasiaukojimas". Auka - kai duodi nesitikedamas kazka uz tai gauti, o jei kalbame apie kalte del negrazinamos skolos, tai ir sakykime "paskolino", "investavo" i dukra laiko, pinigu, ar dar kaip.

Aš? Iš močiūtės klausausi. Nuleidus akis? Priklauso nuo nuotaikos. Dažniausiai ne. Mano močiūtė jau tokio amžiaus kai yra džin: ji tiek greitai viską pamiršta kad gali atgal pasakyt ką nori, vis vien po kelių minučių neatsimins. Beto ji nevisada supranta ką kalba. Ta prasme ji pati tai supranta, bet aplinkiniams tai toks absurdas, kad tik juokasima iš jos priekaištų. Kol su ja buvo galima prasmingai diskutuot- diskutavom. Iki ašarų, kaltinimų, ryksmų... Už tad gerai suprantu ją ir jos elgesio motivus.



Taip, bet mes galim tik bendrai samprotaut, nes nepažįstam nei Žiedutės, nei jos mamos. Tai ir kalbam bendrai. Jokių būdų netaikau savo žodžių asmeniškai Žiedutei.



Ne, nesako. Su mama puikiai sutariu. Po daugumos apsilankymų pas močiūtė vaikistėje norėjosi. Dabar nebesinori. Paburbulioju sau po nosim ir tiek. Ką jau pakeisi? Bet kaip rašiau žinau dalį priežasčių kodėl taip elgiasi. Nuo to nemažiau skaudu, bet jei supranti žmogų yra daug lengviau. Gal ir Žiedutei būtų verta išsiaiškint ko konkrečiai norėtų mama? Dėl ko jai tiek skaudu, kad tai bevaikei draugei pavydi? O gal čia tik toks "priežodis" ir iš tikrųjų neverta taip rimtai vertint tų žodžių? Ir gal galima būtų rast būdąkaip nors "atsikirst"? Pvz. kai mano močiūtė aiškina, kokie jos anūkai blogi ir nedėkingi, neišauklieti, tt. Mama labai rimtai sako: "mama, na gi nevisiems taip su vaikais sekasi kaip tau. Tau su vaikais pasisekė, man ne, tokių neišauklėsi" Ir močiūtė neturi ką atsakyt, nes jos žodžiams lyg ir pritarta, lyg jai ir jos auklėjimui komplimentas pasakytas, o vis vien ne pagal ją.

Idomus pasiulymas . Reikes kada isbandyt.