Ar vaikai šeima, o vyras ne???
Toks klausimas man iškilo temą beskaitant, jei šeima laikysime tėvus, brolius, seseris. Kaip bus su vaikais, kurių susilaukti be vyro (ne šeimos nario) neįmanoma??? Jie irgi ne šeimos nariai bus kaip ir vyras??? Ar vaikai šeima, o vyras ne???
Ar vaikai šeima, o vyras ne???
QUOTE(Žiedutė @ 2007 02 08, 00:41)
Liūdniausia, kad žmonės sako, kad tėvų reikia klausyti, tėvai niekad neklysta. Ką jūs manot apie tokią situaciją?
Tevai yra zmones, kurie paleido i pasauli bent viena vaika, kurie myli savo vaikus labiau uz viska pasaulyje ir jiems linki pacio geriausio. Dar tiesa, kad daug lengviau iskesti savo skausma, nei matyti kencianti savo vaika.
Taciau tevyste/motinyste nepadaro nei visu sriciu Nobelio premijos laureatu, nei Dalai Lama. Turime vaiku ar neturime - esame tik zmones ir galime klysti.
Isvada - tevai gali klysti, todel neprivalu ju aklai klausyti.
QUOTE(Monikutė @ 2007 02 09, 13:02)
Blogai skaitei tema, vadinasi
Moteriai seima-visa, kas sieja kraujo rysiai, vadinasi, ir vaikai jos yra moteriai seima 
QUOTE(Lelija Pinavija @ 2007 02 09, 13:03)
Bet įsiklausyti verta, nes jie ne tik nori mums viso, kas geriausia, bet ir turi gerokai daugiau gyvenimiškos patirties už mus.
QUOTE(Raduga @ 2007 02 09, 14:09)
Bet įsiklausyti verta, nes jie ne tik nori mums viso, kas geriausia, bet ir turi gerokai daugiau gyvenimiškos patirties už mus.
Taip, isiklausyti verta. Del didesnes gyvenimiskos patirties ir del patarimu nuosirdumo. Bet paklusti nebutina, nes tevai, kaip ir visi zmones, i viska ziuri is savo varpines, per savo patirties prizme, kuri kartais iskraipo tikra vaizda.
Pav. autores mama, nusivyle vyrais ir glaudesi prie savo kraujo giminiu, todel nepasitiki ir zentu. Jei butu gyvenusi laimingoje santuokoje, dukrai dalintu kitokius patarimus.
QUOTE(Lelija Pinavija @ 2007 02 09, 13:34)
Pav. autores mama, nusivyle vyrais ir glaudesi prie savo kraujo giminiu, todel nepasitiki ir zentu. Jei butu gyvenusi laimingoje santuokoje, dukrai dalintu kitokius patarimus.
Taip, manau, būtent todėl mama taip sako, nes neturėjo laimingos šeimos ir dukra - viską, ką ji turi. Nereikia ginčytis, nereikia atsiprašinėti, tiesiog pasakyti: mama, aš tave myliu ir mylėsiu, bet dar aš myliu ir savo vyrą, kuris yra dalis mūsų šeimynos
Su mama turėjau nemažai problemų, ginčų ir t.t. Psichoterapeutės pagalba suvokiau, kad mamos mąstymo nepakeisi, kalusytis aklai nereikia, tiesiog gyventi savo gyvenimą kartais užmerkiant akis (ausis).
QUOTE(Žiedutė @ 2007 02 07, 23:41)
Pasakojimas apie mano mamą....
Mama ištekėjo vėlai. Susilaukė manęs ir po keletos metų išsiskyrė. Kaip ji pati man sakė, tuokėsi tik todėl, kad norėjo vaiko, nes nuo pat pradžių ateities su tuo vyru nematė. Tokia štai buvo pradžia.
Užaugau aš vienturtėlė tarp moterų mylima ir lepinama. Atėjo laikas, ištekėjau aš. Kai dar tik gyvenom su būsimu vyru, pastebėjau, kad mama labai dažnai ėmė sakyti, kad jai visai neskiriu dėmesio ir nieko apart savo vyro nematau. Na, aišku, buvo toks laikotarpis, kuris vadinasi begalinis įsimylėjimas. Sutinku, kad mamai skyriau mažai dėmesio, bet Dieve šventas, man juk jau ne 10 metų buvo. O ji nepamiršdavo paminėti, kad štai, jau 2 dienos, o tu man net nepaskambini, aš tau visai nerūpiu. Aišku, ginčydavausi su ja, paskui net kalendoriuj pradėjau žymėtis, kad reik paskambint mamai. Vyras tuos mūsų mini konfliktus matydavo, tačiau nesikišdavo, o tik taktiškai primindavo, kad jau laikas būtų paskambinti mamai.
Taip mes gyvenom, regis viskas normalizavosi. Su mama pasiskambindavom porą kart per savaitę, kai galėdavom, susitikdavom (gyvenam skirtinguose miestuose). Na tokie,sakyčiau, eiliniai mamos ir dukros santykiai. Tik štai šiandieninis mūsų pokalbis man buvo kaip smūgis į paširdžius. Kalba išėjo apie šeimą. Aš pasakiau, kad mano šeima yra mano vyras. Mama puolė į ašaras. Sakė, kaip aš drįstu taip sakyti, kai ji dėl manęs yra tiek pasiaukojusi. Suglumino mane visai tas jos pasakymas. Net neįsivaizduoju, ką blogo pasakiau, bet mama verkė pasikukčiodama. Ji sakė, kad jai net mintis būtų neatėjusi statyti vyro į pirmą vietą, nes pirmiausia ir svarbiausia yra kraujo ryšys. Pasimečiau. Sakė, kad jaučiasi išduota. Patikėk, dukra, vyrui tu tikrai nesi pirmoj vietoj. Jam pirmoj vietoj yra jo tėvai. Mama, o iš kur tu žinai, mano vyras tau taip sakė? Ne, aš jaučiu. O paskutiniai žodžiai buvo nu ir būk su tuo savo vyru, bet kada nors kauksi šuns kaklą apsikabinusi. Ir numetė ragelį...
Jaučiuosi tragiškai. Akys pilnos ašarų, taip norisi kažkam pasiguosti. Nežinau, ką daryti. Skambint, atsiprašyti jos? Bet aš nuo to savo nuomonės nepakeisiu... Liūdniausia, kad žmonės sako, kad tėvų reikia klausyti, tėvai niekad neklysta. Ką jūs manot apie tokią situaciją?
Mama ištekėjo vėlai. Susilaukė manęs ir po keletos metų išsiskyrė. Kaip ji pati man sakė, tuokėsi tik todėl, kad norėjo vaiko, nes nuo pat pradžių ateities su tuo vyru nematė. Tokia štai buvo pradžia.
Užaugau aš vienturtėlė tarp moterų mylima ir lepinama. Atėjo laikas, ištekėjau aš. Kai dar tik gyvenom su būsimu vyru, pastebėjau, kad mama labai dažnai ėmė sakyti, kad jai visai neskiriu dėmesio ir nieko apart savo vyro nematau. Na, aišku, buvo toks laikotarpis, kuris vadinasi begalinis įsimylėjimas. Sutinku, kad mamai skyriau mažai dėmesio, bet Dieve šventas, man juk jau ne 10 metų buvo. O ji nepamiršdavo paminėti, kad štai, jau 2 dienos, o tu man net nepaskambini, aš tau visai nerūpiu. Aišku, ginčydavausi su ja, paskui net kalendoriuj pradėjau žymėtis, kad reik paskambint mamai. Vyras tuos mūsų mini konfliktus matydavo, tačiau nesikišdavo, o tik taktiškai primindavo, kad jau laikas būtų paskambinti mamai.
Taip mes gyvenom, regis viskas normalizavosi. Su mama pasiskambindavom porą kart per savaitę, kai galėdavom, susitikdavom (gyvenam skirtinguose miestuose). Na tokie,sakyčiau, eiliniai mamos ir dukros santykiai. Tik štai šiandieninis mūsų pokalbis man buvo kaip smūgis į paširdžius. Kalba išėjo apie šeimą. Aš pasakiau, kad mano šeima yra mano vyras. Mama puolė į ašaras. Sakė, kaip aš drįstu taip sakyti, kai ji dėl manęs yra tiek pasiaukojusi. Suglumino mane visai tas jos pasakymas. Net neįsivaizduoju, ką blogo pasakiau, bet mama verkė pasikukčiodama. Ji sakė, kad jai net mintis būtų neatėjusi statyti vyro į pirmą vietą, nes pirmiausia ir svarbiausia yra kraujo ryšys. Pasimečiau. Sakė, kad jaučiasi išduota. Patikėk, dukra, vyrui tu tikrai nesi pirmoj vietoj. Jam pirmoj vietoj yra jo tėvai. Mama, o iš kur tu žinai, mano vyras tau taip sakė? Ne, aš jaučiu. O paskutiniai žodžiai buvo nu ir būk su tuo savo vyru, bet kada nors kauksi šuns kaklą apsikabinusi. Ir numetė ragelį...
Jaučiuosi tragiškai. Akys pilnos ašarų, taip norisi kažkam pasiguosti. Nežinau, ką daryti. Skambint, atsiprašyti jos? Bet aš nuo to savo nuomonės nepakeisiu... Liūdniausia, kad žmonės sako, kad tėvų reikia klausyti, tėvai niekad neklysta. Ką jūs manot apie tokią situaciją?
Mamos perdėtai egoistiška meilė, jei reikalauja būti pirmoje vietoje. Man atrodo kad tėvai yra brangūs visą gyvenimą , bet susituokus vistik artimeni pasidaro savi vaikai ir vyras ar žmona. Gal ta meilė net ir vienoda , nei kiek nėra mažesnė ar didesnė , bet ji skirtinga.
QUOTE(Kailas @ 2007 02 09, 13:47)
Mamos perdėtai egoistiška meilė, jei reikalauja būti pirmoje vietoje. Man atrodo kad tėvai yra brangūs visą gyvenimą , bet susituokus vistik artimeni pasidaro savi vaikai ir vyras ar žmona. Gal ta meilė net ir vienoda , nei kiek nėra mažesnė ar didesnė , bet ji skirtinga.
Be abejo. Tik sakant tai tiesiai šviesiai mamai, ji nesupras ir įsižeis. Todėl reikia rinktis švelnesnius žodžius, svarbu sau suprasti, kas tau brangu ir sverbu, bet nebūtina bandyti aiškinti mamai, kad vyras autorei brangesnis. Čia kaip diplomatijoje
O aš čia matau abiejų pusių problemą...na, nesupratimą gal.
Aš mamai nepasakyčiau niekada, kad vyryas - mano šeima, o tu ne man ir mama, ir tėtis, ir vyras ir būsimas vaikas yra šeima 
ir visi vienodai svarbūs, o ne vienas labiau, kitas mažiau.
Turėjau daug gyvenime situacijų, kai suvokiau (nors anksčiaubuvau linkus protestuoti), kad nori nenori, bet tikrai LABIAUSIAI visada rūpėsi tėvams...čia jei jie nėra asocialūs, aišku
o ir paskambinti mamai yra nesunku, jei supranti, kad ji vieniša. Aš saviškei (nors jie gyvena su tėčiu tam pačiam mieste) skambinu po keliskart per dieną kelioms minutėms. Ir tikrai ne dėl to, kad esu verčiama, arba esu priklausoma nuo tėvų. Tiesiog bus diena, kai nebebus kam skambinti ir aš vertinu šias dienas, kai turiu juos. vienokius ar kitokius, ale jaukius ir tikrus....
o mama, aišku, irgi užlankstė....bet tai amžius....sunkus gyvenimas ir t.t. Neteisinu, aišku, negerai ji čia...bet matau, kodėl taip yra.
Laikykis
Aš mamai nepasakyčiau niekada, kad vyryas - mano šeima, o tu ne
man ir mama, ir tėtis, ir vyras ir būsimas vaikas yra šeima ir visi vienodai svarbūs, o ne vienas labiau, kitas mažiau.Turėjau daug gyvenime situacijų, kai suvokiau (nors anksčiaubuvau linkus protestuoti), kad nori nenori, bet tikrai LABIAUSIAI visada rūpėsi tėvams...čia jei jie nėra asocialūs, aišku
o ir paskambinti mamai yra nesunku, jei supranti, kad ji vieniša. Aš saviškei (nors jie gyvena su tėčiu tam pačiam mieste) skambinu po keliskart per dieną kelioms minutėms. Ir tikrai ne dėl to, kad esu verčiama, arba esu priklausoma nuo tėvų. Tiesiog bus diena, kai nebebus kam skambinti ir aš vertinu šias dienas, kai turiu juos. vienokius ar kitokius, ale jaukius ir tikrus....o mama, aišku, irgi užlankstė....bet tai amžius....sunkus gyvenimas ir t.t. Neteisinu, aišku, negerai ji čia...bet matau, kodėl taip yra.
Laikykis
QUOTE(Lelija Pinavija @ 2007 02 09, 14:03)
Tevai yra zmones, kurie paleido i pasauli bent viena vaika, kurie myli savo vaikus labiau uz viska pasaulyje ir jiems linki pacio geriausio. Dar tiesa, kad daug lengviau iskesti savo skausma, nei matyti kencianti savo vaika.
Taciau tevyste/motinyste nepadaro nei visu sriciu Nobelio premijos laureatu, nei Dalai Lama. Turime vaiku ar neturime - esame tik zmones ir galime klysti.
Isvada - tevai gali klysti, todel neprivalu ju aklai klausyti.
Taciau tevyste/motinyste nepadaro nei visu sriciu Nobelio premijos laureatu, nei Dalai Lama. Turime vaiku ar neturime - esame tik zmones ir galime klysti.
Isvada - tevai gali klysti, todel neprivalu ju aklai klausyti.
tėvai ne tie, kurie paleido, o tie, katrie išaugino
Papildyta:
Dar norėjau parašyti...kaip ten bebūtų, bet tėvus tai vienus teturim...ir jie yra būtent tie, kurie visada palaikys ir supras....net ir po didžiausių pykčių....nežinau ar kreujo ryšys čia svarbiausias...tiesiog jie mūsų tėvai....dažniai mes jiem būnam nepakantūs...nes mes visada užimti, kažkur skubam, lekiam....
ir tas mūsų dėmesys jiems yra toks svarbus...aš tiesiog stengiuos įsivaizduoti, kaip norėčiau, kad mano vaikai su manim šnekėtų ar elgtūsi, taip stengiuosi ir pati...
ir vyro niekada nestatau pirma tėvų...niekada ir nebuvo tokios situacijos, kad turėčiau rinktis....maniškis labai gerbia juos, ir tėvai niekad savęs su juo nėra lyginę...
Na aš ir vėl čia.
Taigi taigi, skambinau ką tik mamai, galvojau taikos pypkę surūkysim. Deja, kalbos tonas toks, lyg į kokią įmonę būčiau paskambinus verslo klausimu... Vėl verkė, sako "tiek po muziejus, koncertus tave tampiau, knygas su tavim skaičiau, o širdies neįdėjau..." Žodžiu, kalbėjom daug, bet palengvėjimo ant širdies nejaučiu.
Sakė, kad esu egoistė, nes vėl primintas giminaičio atvejis, kai vyras jam darbo duot negalėjo. Nežinau, gal ir turiu tų egoizmo bruožų, pati atsimenu, kaip vaikystėj džiaugdavausi, kad neturiu nei brolio, nei sesers ir nereik su niekuo dalintis. Taip, tokie buvo mano žodžiai. Bet niekad nei iš vyro, nei iš draugų nei giminių tokių priekaištų dėl egoizmo nesu išgirdus, tik iš savo mamos. Tuoj ji man kompleksą dėl to įvarys. Tai pasakykit, kaip turi elgtis neegoistas mamos ir giminių atžvilgiu?
Pokalbio pabaigoj paklausiau, ar ji būtų dabar laimingesnė, jei niekad nebūtų manęs turėjusi. Atsakymas: "žinai dukra, aš kartais pavydžiu savo senmergei draugei, kuri vaikų neturi, nes ji niekad nesužinos, ką reiškia širdies skausmas, kurį sukelia vaikai. Tokie žmonės yra labai laimingi. Maži vaikai plėšo žiurstus, o suaugę širdį. Norėčiau, kad bent pusei dienos pabūtum mano kailyje, tada sužinotum, ką reiškia vienatvė. Mes galim diskutuot valandų valandas, bet tu manęs nesuprasi, kol neturėsi savo vaikų". Mes atsisveikinom....
Taigi taigi, skambinau ką tik mamai, galvojau taikos pypkę surūkysim. Deja, kalbos tonas toks, lyg į kokią įmonę būčiau paskambinus verslo klausimu... Vėl verkė, sako "tiek po muziejus, koncertus tave tampiau, knygas su tavim skaičiau, o širdies neįdėjau..." Žodžiu, kalbėjom daug, bet palengvėjimo ant širdies nejaučiu.
Sakė, kad esu egoistė, nes vėl primintas giminaičio atvejis, kai vyras jam darbo duot negalėjo. Nežinau, gal ir turiu tų egoizmo bruožų, pati atsimenu, kaip vaikystėj džiaugdavausi, kad neturiu nei brolio, nei sesers ir nereik su niekuo dalintis. Taip, tokie buvo mano žodžiai. Bet niekad nei iš vyro, nei iš draugų nei giminių tokių priekaištų dėl egoizmo nesu išgirdus, tik iš savo mamos. Tuoj ji man kompleksą dėl to įvarys. Tai pasakykit, kaip turi elgtis neegoistas mamos ir giminių atžvilgiu? Pokalbio pabaigoj paklausiau, ar ji būtų dabar laimingesnė, jei niekad nebūtų manęs turėjusi. Atsakymas: "žinai dukra, aš kartais pavydžiu savo senmergei draugei, kuri vaikų neturi, nes ji niekad nesužinos, ką reiškia širdies skausmas, kurį sukelia vaikai. Tokie žmonės yra labai laimingi. Maži vaikai plėšo žiurstus, o suaugę širdį. Norėčiau, kad bent pusei dienos pabūtum mano kailyje, tada sužinotum, ką reiškia vienatvė. Mes galim diskutuot valandų valandas, bet tu manęs nesuprasi, kol neturėsi savo vaikų". Mes atsisveikinom....
Vat sėdžiu dabar ir galvoju, gal mama teisi, gal iš tikrųjų problema manyje. Gal tas egoizmas pas mane tiek įsišaknyjęs, kad net nepastebiu. Gal nieko daugiau nesugebu, tik savo žodžiais ir veiksmais skaudint mamą. Dievulėliau kaip sunku... Atrodo, viskas ko aš noriu, tai kad aš, mano vyras ir mama būtų su manim laimingi, bet man kažkodėl neišeina.
