QUOTE(Mirėja @ 2007 02 07, 23:41)
O kam praleist? Mamos mums paaukojo metus, tai ką reiškia tos kelios minutės? Pas mane, tiksliau mano šeimoje, panaši situacija: močiūtė anksti liko viena, jai liūdna, ji jaučiasi vieniša. Būtent du-tris kartus per dieną jai skambina mama. Vis vien močiūtė apie mamą kalba panašiai kaip Žiedutes mama, na ir kas? Ji sena... Mama tai supranta ir atleidžia. Aišku, čia tik mano nuomonė 

Pas mane buvo tas pats su A.A. močiute, tik paeiliui skambindavo trys jos dukros. Viena ryte, kita dieną, trečia vakare po darbo užvažiuodavo, nes gyveno toj pačioj gatvėj....Atrodo, viskas gerai, bet jei tik viena kuri praleisdavo savo lankymo laiką, tuoj koneveikdavo, kad ja nesirūpina, kad ji nebereikalinga. Nors visos LABAI ją mylėjo.
Ir ne taip kaip šitoj situacijoj - jos buvo tryse, tad viena kitą palaikydavo ir vaduodavo.
Aš manau, kad tokioj situacijoj, kontaktas būtinas, bet išlaikoma tam tikra riba. Juk vaikus gimdom ne sau, t.y. jie netampa mūsų nuosavybe. Užauga, išeina, pareina ar dar kaip kitaip elgiasi. Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Bet faktas tas, kad prievarta mielas nebūsi. Kaltės jausmu irgi meilės nepadidnsi. Tad reikia rasti kompromisą.
O vyras, kai jis tampa tavo vyru, tai ir tampa šeima. Sutinku, kad kraujo ryšys labai svarbu, bet mes tėvų ir artimųjų nepasirenkam, o sutuoktinius taip. Jie dažniausiai būna mūsų antrosios pusės,
