Ar aš bloga dukra? - Įskaudinau mamą...

Bet praktikoje tai be galo sunku padaryti.. Jau pats neįsitraukimas į tokius pokalbius turėtų sukelti atatinkamą mamos reakciją, pvz., kaltinimus atvirumo stoka ar šaltumu, ar nenoru "kalbėtis apie viską" ir t.t.

Pagalvojau, kad čia labai tiktų mano vieno draugo taktika- kai jo žmona kartais juokais juo skundžiasi, išsako kažkokius priekaištus, jis į tai atsako- Taip, brangioji, ir aš tave myliu. Paprastai po tos frazės priakaištus keičia šypsena

[quote=Mirėja,2007 02 11, 23:16]

Dėl kalties... jam "dovanas perka" o jis "ignoruoja" Ji skambina ir "varo" mamai ant vyro, paskui pareiškia: tu man ne šeima, šeima jis. Aišku, mama "susibesino". Teisingai mama Žiedutei sako, šiukšlių iš namų nešt nedera. Apsipykai su vyru- su juo ir aiškinkis, o ne mamai skambinek. Pasakė mama ką negero apie vyra, tai buk TU protinga ir vyrui neperpasakok.

> ilgai ir kantriai skaičiau visą temą . Va su šituo Mirėjos pasisakymu sutinku visu 100%, tačiau manau, kad temos autorės mama tikrai elgiasi neteisingai.

Sveikos,
Vakar aš irgi perskaičiau visas savo parašytas žinutes. Teisingai Mirėja pastebėjo, kad su kiekviena žinute problema vis didėjo. Gal kažkam pasirodė, kad aš iš adatos priskaldžiau vežimą. Nežinau... Tiesiog, rašiau ir bandžiau pati viską analizuoti, ieškoti problemų tiek savyje, tiek ir savo mamoj. Ta rašliava man padėjo. Supratau, kad didžiausia mudviejų bėda yra mamos principingumas ir manyje to principingumo nebuvimas. Na nemoku aš užsišikt nors tu ką. Viskas nuo to prasideda. Aš ką ne taip leptelėju, mama baisingai įsižeidžia, o tada jau kaip grandininė reakcija prasideda priekaištai dėl mano nedėmesingumo, beširdiškumo, nedėkingumo, o galiausiai, kaip sakant, desertui dar pasakoma, kad mano vyras - ne šeima. Tada tai jau aš pasiuntu. Mano mamą net žeidžia, kad aš visiškai neprincipinga. Atsimenu, kai su vyru dar neturėjom savo namų ir gyvenom pas mamą. Ji matydavo mūsų buitį, mano bendravimą su vyru. Ne duok Dieve jis kažką ne taip pasakydavo, mama tuoj mane į šalį pasivadina ir jau žeria patarimą: "jei man taip vyras pasakytų, tai aš su juo savaitę nešnekėčiau" . Na pasakė vieną sykį vyras išeidamas "Aš varau" (juk dauguma taip kalba), o mama tuo puola stebėtis "Kaip taip vyras gali kalbėti su žmona!" O man kažkodėl vienodai, na nesinori pyktis dėl visiškų niekų. Žodžiu, nežinau, kaip su tuo principingumu jos taikstytis. Vakar šnekėjom, regis, jau viskas gerai, mama linksma ir gera, bet kad to pasiekti, aš turiu pasverti kiekvieną žodelyti. Matyt, kitaip nebus

tavo mama yra egoiste jinai per velai pagimde ir jai protas per tuos metus pasisuko. nu bet nepyk ant savo mamkos, nes gal jai jaui senatvinis psichozas ir jinai patampa nebepakaltinama. jei grieztai tai gal ir gerai irak ia kada pastatyt i vieta jei butu tik paikumas, bet jei liga atleisk tu jai viska.
ai ka asdabar cia rasau, mano manyte numir pries dvi savaites ir dabar pats galvoju kad gal net perdaug as su bratkiu buvom mamai artimi, nes tevas alkoholikas jo kaip ir neturejom.

kad tu žinotum kaip aš tave suprantu. Mano mama deja irgi problemiškas žmogus. irgi išsituokus. Tik turiu dar broli vyresni. Oi prisivargau. Kadangi mama du vaikus viena augino, tai isivaizduok kaip "aukojosi" . Kol neisvažiavau studijuoti i kita miesta, t. y. kol neatitrukau nuo jos, tol visai buvau žmogus be asmenybes beveik. Prireikė daug metų kol šiek tiek "išauklėjau" savo mamą (na negražiai skamba, bet taip buvo). Iki to laiko aš išvis anot jos neturėjau teisės nieko sakyt, nes aš vaikas ir su amma neturiu teisės taip šnekėt. Vėliau kaip besielgčiau, kaip gerai besimokyčiau, kokia bebūčiau, ką sakyčiau ar nesakyčiau, daryčiau ar ne, niekaip jai neįtikdavau. Man labai padėjo atstumo išlaikymas tarp mūsų. Nors tikrai prisipažinsiu ne visada tai pavyksta. Per laiką nors ir per abiejų ašaras mama iš dalies susitaikė, kad turi tokią dukterį, kuri turi savo nuomonę, o ir aš išmokau kartais patylėti, o kai labai reikia savo nuomonę pasakyti.
Išbandžiau daugybę taktikų po nepagrįstų kaltinimų ir isterijų su numetamais telefono rageliais:
1)"lindau i s..ne" ;
2)ginčydavausi iki beprotybės;
3) tylėdavau, neklausydavau ( padėdavau telefono ragelį į šalį ir karts nuo karto pasakydavau mh, arba ka nors nereikšmingo
4)sutikdavau su viskuo ką ji sako, bet darydavau savaip;
5) rašiau laišką ( nes taip lengviau mintis išdėstyt ir nekelti balso; jos teisė skaityt, ar ne);
6)neskambindavau ir nekalbėdavau tol, kol pati neparodydavo iniciatyvos;
7)kai ji mane įžeisdavo telefonu ir pradėdavo konfliktuot, mesdavau rageli ( ir toliau ketinu taip daryt, nes pati paskui paskambina ir apsimeta kad nieko nebuvo, o apie tai mes daugiau nešnekam. Jei ką tai ji man pavyzdį parodė.)
8) stengiuosi dažniau pasakyti, kad ją myliu ir pasiilgstu.
Visos priemones daugiau ar mažiau padėjo. jas tik reikia pasirinkti atsižvelgiant į tuometinę situaciją.
Bet vieną dalyką pakeičiau, kad mama nebedrįsta tiek dažnai manimi manipuliuoti. Nesakau, kad visos tos priemonės man buvo lengvas kelias, patyriau labai daug savigraužos, psichologinių problemų, kurios baigėsi sveikatos sutrikimais. Tačiau aš bent jau galiu būti visaverčiu ir lygiaverčiu žmogumi.
Aš nustatau ribas vos tik pajaučiu, kad jos peržengiamos. Pavyzdžiui, kai ji bandė kažką sakyti ant mano vyro ( beje nepagrįstai), tai pasakiau" apie mano vyrą arba gerai arba nieko". Tai ji tikrai nedrįstų pasakyti ko nors ne to ir dar jam girdint.

Tai va tas ribų nustatymas, nors irgi negražiai skamba, bet tikrai veiksmingas. Ir tame nėra nieko blogo. Kaip mokina su anytom nuo pat pradžių ribas nusistatyti, taip manau galima ir net reikia ir su mamom.
Beje aš su savo mama šiuo metu bendrauju nemažai, bet daugiau ne pati pasakoju, o leidžiu jai išsišnekėti, jos klausinėju kaip jai sekasi, o apie save pora žodžių neįsileidžiant į smulkmenas.
Kažkur buvo minėta išeitis mamai įtaisyti šuniuką. Tai mes sugalvojom katytę padovanoti jai. Iš dalies pasiteisino iš dalies ne. Dabar mama turi ne tik kuom rūpintis, kam skirti dėmesį švelnumą, bet ir tenka išmokti prisitaikyti prie kito ( šiuo atveju katytės), ją dręsuoti, su ja žaisti, rūpintis skiepais, ją prižiūrėti. O taip pat yra ir ant ko išsilieti, ant ko skųstis. Tai pagrindinės mūsų pokalbio temos yra apie katę dabar.

Kai buvau dar vaikas, man tetis atidave kazkoki skanumyna, na pats nevalge, o man atidave. Sakau o tai tu nenori? ko tu vis man atiduodi? Na sako as savo vaikam atiduodu, o tu savo atiduosi va taip ir issilygins

ale man įdomu kaip kalbėumėt čia visos, jei forumo dalyvė X sakytų,kad ""va turiu bjaurią anytą-ji reikalauja,kad mano vyras skambintų jai į dieną po kelis kartus, jei nepaskambina- skandalą iškelia, varo anr manęs, kabinėjasi ir pan"... nu ta anyta jaučiu būtų pripažinta bjauria boba

Ale ir palyginimas.... anyta...Tai aisku, kad vadintume "bjauria boba", kuri suaugusi sunu dar vis vaiku laiko ar pan. Ir kas cia keisto?
Tegu vyras tvarkosi su savo mama, o mes tvarkomes su savomis.
Mama yra viena, net geriausia anyta niekuomet jos nepakeis...

Nugi aisku kaip.
Cia tas pats, kaip situacijose "paliko vyras" ir "palikau vyra".
Pirmu atveju vyras nieksas, "as tokiam tik i dantis!".
Antru atveju forumiete teisi, ieskodama laimes, nes gyvenimas trumpas.

Taip ir cia iseitu, kad moteris, pagimdziusi mergaite, tampa mama, o berniuka - anyta. Ir ner ko tada kesintis i mamu privilegijas!

Kai vaikai suaugę, tai santykiai nesusiklosto, bet yra suklostomi abiejų pusių.

Tai juk kalba ne apie meilę žmogui apskritai, bet apie meilę mamai. Mano galva ji besąlygiška kaip ir mamos meilė vaikui.