Na, aš negaliu sakyt, kad visiškai atsisakau mamos pagalbos, visada džiaugiuosi, kad ji pabūna su dukryte, kai nuvažiuojam pas tėvukus..Žinau, kad myli tą anūkę be galo, bet ta meilė jau perdėtai didelė gaunas...

Bijau pagalvoti, koks prasidės lepinimas mano vaiko, kai jis bus didesnis..

Nenoriu to..

Jau dabar kiek prašau, kad neduotų dukrytei iš buteliuko labai saldžių gėrimų, kad dantukai negestų, bet ne, juk reikia, kad vaikui būtų skaniau..

Jau dabar galima jai duot visokių saldumynų, nes juk kaip atrodo, kad visi valgo, o vaikui neduoda..

Arba namie karšta, visi su maikutėm trumpom rankovėm, bet vaikui būtinai reik megztuką uždėt, nes juk gali sušalti, nesvarbu, kad vaiką išberia iškart prakaitiniais spuogais, plaukučiai garbanojas nuo drėgmės, kad karšta..

Vis prašau, kad nenešiotų vaiko ant rankų ištisą dieną, paskui būna didžiausi skandalai, kai man vėl reikia vienai su ja pasilikti, jau tarp žaislų nepaliksi, reikia, kad ant rankų nešiotų kas..

Ir tokių pavyzdžių begalės..

Ir pastoviai kartoja, kokia aš bloga mama, kad neduodu vaikui to ar ano, nors be to dalyko vaikas tikrai užaugtų sveikas ir laimingas..

Va tokių "patarimų ir nurodymų" negaliu pakęst ir nepakęsiu..

Būna ir pykčių, ir ašarų, ir nekalbadienių, bet...
aš jau perėjau per visą tai, ką tu papasakojai, ir dabar užtenka tik mano žvilgsnio, kad abi močiutės suprastų, kad kažką pasakė ar padarė "ne į temą"