Santykių krizė - atvėsę vyro jausmai

Deja, brangioji, man rodos, tavo sielos ramybė dar tokia silpnutė kaip kad tas kvietkelis, kuris pražįsta pirmą kartą. Linkiu laistyti, prižiūrėti ir nepaslysti. Visai nuoširdžiai.

Tavo istorija tokia nuoširdžiai skausminga, kad net, kaip rašei, parašyta su kitu niku. Ir labai man artima. Todėl ir sakau, kad tas pykčio ir "kokia aš nelaiminga, tu manęs nepastebi ir nenori pastebėti" suvaldymas gali būti labai laikinas. Ir aš kasdien sau "tvirtai" prižadu JO nekaltinti, bet tik maža smulkmenėlė ir viskas iš pradžių. Čia padovanojau jam katiniuką, čia jau rėkiu, nes per dieną nuvargstu su vaiku, nes noriu dėmesio, nes vis dar esu jo MOTERIS, bla bla bla. Man tai jau darosi nepakeliamai koktu, kad net juokinga. Kaži, gal tokia stadija jau kažką reiškia, pvz., pozityvaus??

O sau esu atsakiusi dar tik į tokius klausimus ar radusi tokius sprendimukus (gal ir tu apie tai pamąstyk, jeigu, žinoma, nori):

a) Nėštumo laikotarpiu dėmesys taip patinka ir išlepina, kad jo norisi (TIEK PAT) ir vėliau, tačiau nemigo naktys kankina ir jį, vaiko verkimas erzina ir jį...
...ir, žinoma, jis niekada nesupras, kad to prarasto dėmesio pasigendi. Labai labai.
c) pirmi trys mėnėsiai ypač sunkūs, kai maitini krūtimi, tas 2,5 val. skaičiavimas ir "viską suspėk per 2 h" varo iš proto. Romantikos nebėra, poilsio nebėra, kada pabūti su savimi nebėra, todėl visa tai ir sutransformuoji į jį, o jam juk tas pats vyksta. Beje, kad ir kaip liūdna, maitinančios krūtimi kenčia ir vėliau, nes vyresni vaikiukai pradeda labai dažnai keltis naktį ir prašyti krūties, daug jiems įspūdžių. Mamos turi viską ištverti... Visas nemigo naktis. Manau, vyrai to sunkumo iki galo niekad nesupras...
d) Vyrai niekada netiko "sielos pašnekesiams". Kai draugauja, jie kankinasi ir apsimeta, nes tiesiog jiems fiziologiškai to neduota. Todėl tokius giluminius pašnekesius reikia patikėti mamai arba geriausiai draugei. Jeigu esi šiek tiek uždaresnė, teks kankintis vienai. Beje, manau, kad vien tokios temos užvedimas ir išsipasakojimas daug duoda, nes moterys juk daugel problemų išsprendžia bediskutuodamos ir kartais arba beveik visada joms net nereikia kitų patarimų.

P.S. Man Tavo mintys labai artimos ir labai linkiu Tau sėkmės, nes galbūt sėkmingas pavyzdys įkvėptų ir mane... Aš irgi saviškį "kenčiu" (cha cha cha) jau 7 metus.

Papildyta:


Nu, žinai, Lukrecij@, gal man ir bepigu postringauti, bet pačios argumentai neįtikina. Kaip moteris, kuri kuria nuostabius papuošalus, sugeba juos pelningai parduoti, rūpinasi sūnumi ir išlaiko butą, gali nežengti esminio žingsnio savo gyvenime?? Tikiuosi, pačios vyras tikrai nemenkas monstras, kad teko jį apgauti ir užrašyti butą kitų vardu. Jeigu taip yra iš tikrųjų, esi protinga moteris ir tik neaišku, kas sulaiko nuo skyrybų. Dar sykį sakau, minėti argumentai neįtikina.

Beje, sūnus kol kas tikrai mato tokį modelį, o galėtų matyti kitokį.

O gal aš pačios nesuprantu todėl, kad man visą gyvenimą buvo tikrai nusispjauti, ką galvoja kiti...

Žinok net nesiruošiu ginčytis, visiškai pritariu. Kad išlaikyti tokią pozityvią nuostatą ir sielos ramybę reikalingas nepertraukiamas darbas su savimi... Nes vos tik atleidi minčių vadeles ir "pošlo pojechalo" - didžiausias priešas yra savigaila. O jai taip saldu pasiduoti - "vat jis žadėjo grįžti negrįžo, ar jam visai nerūpiu, o telfonas išsikrovęs, o jei kas atsitiktų, o jei vaikas susirgtų, jam matyt vienodai, o gal aš valgyt neturiu, o jam nusispjaut kad man pienas dings...." ir t.t. ir pan.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu O vyrui sakykim paprasčiausiai paskambino draugas, pasiūlė susitikti, jis pagalvojo: noriu. Ir viskas, jokių poteksčių ar pašalinių minčių. Šita savigaila didžiausias priešas, nes sėdi namuose, audi tokį minčių voratinklį, vyras grįžta, o tu susiraukus kaip kempinė, sukūrusi vaizduotėje tokias dramas kad serialus galima filmuoti... Vyrui nesuprantama, kaip jo nuėjimas į sporto klubą ar susitikimas su draugais gali būti taip audringai sutiktas, natūralu kad jis pagalvoja "visai šriūbai moteriškei atsisuko".

Šitą stadiją, apie kurią tu rašai, kad vieną akimirką viskas gerai, o kitą jau pratrūksti, aš, drįstu sakyti, jau perėjau. Ir dabar, prieš išsiliedama, kad "tu manęs visai nemyli, mes tau nerūpim ir .t.t" pagalvoju: ar aš iš tiesų taip galvoju? ar aš tuo tikiu? nes paprastai tokių monologų slapta reikšmė yra tokia: noriu kad tai paneigtum, kad pasakytum, jog mes tau brangiausi pasaulyje, kad tu mane myli.... Vyras, jei žino žaidimo taisykles (maniškis žino, bet viskam yra ribos), pirmus kartus pasakys tai, ko tu slapčia tikiesi. Vėliau jį pradės erzinti, dar vėliau jis net žiūrėti į tave nebegalės, nes bijos išgirsti tą pačią litaniją. O dar vėliau gali išgirsti: žinai, tu tiek kartų kartojai, kad aš tavęs nemyliu, kad ir pats susimąsčiau: o gal iš tikrųjų?
Todėl dabar tokių "negatyvių" minčių stengiuosi neprogramuoti - geriau šneku apie tai, kaip aš pati jį myliu, kaip man trūksta jo (be priekaišų), kaip laukiu, kada galėsim vėl keliauti, išeiti kur nors.... Ir susilaukiu ne atsiribojimo, kaip anksčiau, kai visa tai išrėkdavau isterijoj, o atsakymo: pakentėk mažute, paaugs sūnelis, bus lengviau, galėsim jį palikti seneliams, patys išvažiuoti kelioms dienoms kad ir į Paryžių, kaip svajojom

Tu sakai, esi JO moteris. Yra ir kitas kampas- kol vyras galvos, kad esi "jo", tol pastangos išsiprašyti dėmesio ir pastangų dėl santykių gali būti bevaisės. O aš keičiu šitą mąstymą - mes nesam "vienas kito", o tik du žmonės, sąmoningai sukūrę šeimą, sudarę "sutartį" gyventi kartu, dabar išgyvenantys sunkesnį periodą ir sąmoningai siekiantys išlaikyti darnią šeimą. Ir aiškiai duodu suprasti, kad nieko nėra pastovaus ir nekintamo - kaip esu "jo", taip galiu tapti ir nebe jo. Ir tai bus mūsų abiejų pasirinkimas.
Ir tampa labai paprasta - kai suvoki situaciją, nesakai nieko, kuo pati netiki. Neliepi susirinkti šmutkių, nes žinai, jei jis ims tas šmutkes rinkti, pulsi į kojas ir maldausi pasilikti. Negrasini skyrybomis, nes žinai, kad nenori skirtis. Nesakai,"tu manęs nemyli", jei nenori išgirsti "taip, aš tavęs nemyliu".

Dabar apie tavo klausimus apmąstymams:
esu juos gvildenusi šimtus kartų. Taip, buvau pratusi prie kitokių santykių, didesnio dėmesio, savaime aišku man to trūksta, savaime aišku, kad noriu tai susigrąžinti - esmė, kad iki šiol to siekiau klaidingu keliu.
Pirmieji mėnesiai su vaikeliu apverčia viską aukštyn kojom, bet man pasidarė lengviau, nei kai būdama nėščia laukdavau viena tamsiais vakarais... dabar turiu sūnelį ir jis man pats brangiausias - jaučiu atsakomybę už save, kad jis turėtų laimingą mamą ir laimingą tėtį, ir nebūtinai abu kartu, jei tuo atveju sąlyga yra neįvykdoma.
Dėl sielos pašnekesių - mano vyras nėra uždaras, su juo galima pasišnekėti, bet tik atmetus visus tuos "tu manęs nemyli, aš pavargau, aš nebenoriu tokio gyvenimo" dramatizmus. Nes kai tai girdi, jam kyla logškas klausimas, "kas iš to? jei tu sakai, kad tau taip sunku, tai gal tau geriau būtų be manęs? Tai gal man išeiti, jei aš tave taip skaudinu?" Ir ką tuomet atsakyti? Tai padeda suvokti, kad reikia keisti mąstymą "iš esmės".
Tokios temos išties padeda - čia kaip psichologo konsultacija, jis tyli, o tu kalbi, pamažu surikiuoji savo mintis, nereikia prieš nieką vaidinti aukos, būni atvira su savimi ir pamažu viskas aiškėja.

Sakai kenti saviškį jau 7 metus? O kiek jūs jau esat kartu? Ir kaip buvo prieš tai?
Nes aš turiu viltį kad 7 metus pragyvenę be tokių dramų, sugebėsime tai susigrąžinti, netikiu, kad šie pasikeitimai ne laikini, o visam laikui...

galvojau, reikia pacituoti tą aną, bet kad žiūriu viską reikia cituoti, nes viskas atitinka.
Peterzyte, tu kartais pas mane slaptos kameros neįtaisius?? nes viską rašai netgi dienų tikslumu.
ir vaikai pas mus panašaus amžiaus..
nors tu ir sakai kad tai ne 7-ių metų krizė, visdėlto drįsčiau teigti kad tai taip ir yra. Labai daugeliui porų taip būna 6-7 bendravimo metus. Mes kartu jau 9 metus ir praėjom 7-ių metų krizę (buvo ir 3-ų metų).
Laaabai sunku tiek tada tiek dabar.
nori patarimo? aš irgi. tik, dėja, galvoju, kad niekas mums šiuo klausimu nepatars ir ieškom mes tokiuose forumuose tiesiog palaikymo ir rašom visa tai tam, kad tiesiog išsikalbėti, nes daugiau nėr kam, o savyje laikyti visa tai taip košmariška, kaad atrodo imsi galvą į sieną daužysi ir daužysi kol praeis. dėja, bet taip yra, bet.. visdėlto jei nebus vilties - nebus ir gyvenimo. Turi praeiti visa tai, tik tai aišku norisi greičiau (man iš viso visko norisi greičiau, kad vaikas užaugtų, kad gerą mašiną nusipirkčiau, kad pailsėt kur toli nuvažiuotumėm) - bet juk kai nėščia buvai, norėjosi greičiau pagimdyti??? nu va pagimdei, ir jau beveik 3-ys mėnesiai praėjo, juk greitai, ane?
Dieve, net nežinau kaip čia išsireikšti kaip tave suprantu, kai to vyro lauki vakarais, kaip kartais ašaros rieda, kai pyktis ima, bet jam grįžus atrodo pririši prie radiatoriaus ir daugiau neišleisi iš namų, kad tik šalia būtų..
sunku, reikia laukti, bet mes nebūtumėm moterys kad neišlauktumėm, neišsikankintumėm..žiūrėk kiek mūsų daug panašaus likimo (kaip bebūtų gaila)
laikykis, zuiki, viskas bus gerai, labai nuoširdžiai sakau ir gal kiek ir sau taikau.
oi, net ašara išsprūdo...

Su visom draugystėm ir santuokos metais ir išeina tie 7-neri metai meteliai. Aš esu visiškai tikra, kad dėsningumai yra ir tos krizės ne veltui sugalvotos, todėl stumiam šiuos metelius. be to, vaikiukas su savo džiaugsmais, o taip pat ir vargeliais viską paaštrino.

Nu bet aš irgi tikiu, kad viską ištversim, nes galų gale prieš Dievą esam prisiekę. išsiskirti lengviausia, išgyventi sunkesnį etapą kartu - štai čia stiprybė. be to, esu beveik tikra, kad kai vaikas sakys "mama, tėti", bus sąmoningesnis, mes abu su vyru patirsim daug džiaugsmo. O dar mano mintys tuoj bus, kai pacituosiu kitą mūsų kolegę. Tuoj.

Papildyta:


Ką reiškia "nebūtumėm moterys"?? Va čia aš prieštarauju - aš už lygiavertę partnerystę. Jis šiuo metu dirba darbe, aš namie. Net ir tau, peterzyte, prieštarauju - į klubą jis turi eiti pranešęs, kad eina. Jeigu tai vyksta ekspromtu, jis, vadinasi, negerbia tavojo darbo, kurį tu atlikai per dieną ir nusikamavai. Partnerystė partnerystė. Tai svarbu. ir pagarba.

Be to, atminkim, mielosios, kad jiems gerokai lengviau. jie savo darbo vietoje gali bet kada pasakyti bendradarbei komplimentą, pakalbėti apie boksą , išgerti kavos, o mes tuo tarpu tai darome tik kai kam užmigus ir nuolat bijome, kad nepabustų. Sakiau, vyrai to niekada nesupras, bet tegu bent jau pasistengia arba pavaidina. Sėkmės.

aha, nu ir kas iš to? turi turi turi - turi pranešti, turi sakyti komplimentus, turi suprasti, turi atnešti gėlių, turi rodyti dėmesį...... Tik kaip tą pasiekti? Klasikinis išbandytas būdas: vat sėdžiu aš namie, vyras grįžta iš klubo, aš jam: "tu negerbi mano darbo, aš čia nusikamavusi visa, o tu kur nori ten eini...." Kas toliau? AKLIGATVIS.
Juk mes ir kalbam apie visas šitas problemas - jei vyras ištisai būtų namuose, grįžtų kada žadėjęs ir t.t., tai kokia šitos temos prasmė būtų? Esmė ir yra tame, kad aš pavargau reikalauti ir būti ta viskuo nuolat nepatenkinta puse.... O su vyru mano, tiesa, dabar jau situacija pagerėjusi, jau buvom pasiekę tokią stadiją, kad jis vos tik išgirsdavo mano priekaštus, apsisukdavo ir vėl išeidavo: "negaliu klausytis, nusibodo kai mane pastoviai ėdi..."
Vyrai taip nemąsto - "vat eisiu į klubą, tai reikš kad jos negerbiu, bet vistiek eisiu, nes man nusispjaut..."
O neperspėja todėl, kad kaip maži vaikai - bijo...., nes žino, kad nenorėsiu..

aha, visi kalba apie partnerių lygiavertiškumą, o ar taip gyvenime yra? bent jau mano gyvenime tikrai ne ir nemanau, kad sėdint su vaiku namie, o jiems dirbant kažkur yra lygybė.
teisingai <uhu> sakė, vyrams daug lengviau, ir ką? yra lygybė?
ir iš viso, šiandien galvojau, kodėl mes tuos vyrus taip teisinam? jam kas? nereikėjo jam 9 mėn. išsipūtusiam vaikščioti, bėgioti į tuliką kas pusvalandį ir miegant vis vartytis nerandant vietos ar net atsikelti nuo oro nepakankamumo, nereikėjo jam gimdykloje po kelias ar keliolika val. kentėti, nereikėjo ir krūtim maitinti (vis galvojant kad turiu laisvas 2-3val. ir prisižiūrint viską ką valgai), nereikia jam ir naktimis keltis (bent jau mano tai nesikelia-nugi jis dirba!!!)
tai aš nesuprantu, nu atidirba jis dieną, grįžta oi pavargęs, o mes ką? gal visą dieną gulinėjom???
jie irgi turi pasisengti nes...vaiko juk abu norėjom??!!!
bliamba, nu man pyktis ima, nu kaip kai jam priekaištauji, jis sako mol užkniso. nu aš pavargau, tai padėk gi tu man, o ne trinktelk durim???!!! vaikas tai irgi tavo.
tai va ir rašau, kad mes moterys šimtą kartų stipresnės, nes tiek turim daug iškentėti kol vaikus išnešiojam-pagimdom-užauginam ir dar turim būt visąlaik patenkintos, nepavargusios ir vakare lovoj liūtėmis būti o jie biškį kažkas ir jau durim trenkia.

oi žinok šimtą kartų aš tą karą esu skelbusi - tu toks, tu anoks, aš taip negyvensiu, man nusibodo.... Vieną kartą pasidraskai, sulauki atsiprašymo, patikinimo, kad "daugiau niekada" "nuo šiol viskas bus kitaip" -praėjo kelios dienos "trukt už vadžių ir vėl iš pradžių".....
O po visų tų monologų, kokia aš visokia, kaip aukojuos dėl šeimos, kaip pavargstu ir koks tu nekoks, visai nerirūpini ir bla bla bla natūraliai kyla klausimas: KAS TOLIAU??? Tai jei iš tikrųjų tikim, kad yra pasaulyje idealus vyras, kuris ideliai atitiks visus mūsų reikalavimus, prašau - leiskimės į paieškas ir siųskim tą nesupratingą nieko nepadedantį ir visiškai niekam tikusį vyrą į visas keturias puses. Ir alimentus prisiteiskim.
Man patiko "urvinio žmogaus" frazė, kad vyras iš tų verksmingų moters scenų girdi tik "pyyyp pyp pyyyyyyyp pyyyp TU pyyyyp pyyyp BLOGAS pyyyp pyyyyp" - nes jiems "užsiblokuoja".
Mums irgi reikia mokytis konstruktyviai reikšti kritiką - jei vyras negrįžo kada žadėjęs ir neperspėjo, nereikia pulti į ašaras, iškelti skandalą "ach tu kiaule ir vėl tas pats visai tau nerūpiu kodėl mane skaudini" o tiesiog pasakyti esmę: "norėčiau kad kitą kartą perspėtum, jei žadi užsilaikyti".
Apie visas lygybes galima šnekėti iki užkimimo tik tiesa viena - nepadarysim mes čia perversmų. Vyrai ir moterys skiriasi. Moteris mano giliu įsitikinumu turi daugiau sugebėjimų kurti šeimos darnumą, nes ji pati atsakinga už savo emocijas - vyras gal net nieko nepastebi "ech, sunki savaitė, gerai būtų alaus išgerti, atsipalaiduoti...." o žmona sėdi namie ir raunasi plaukus dėl santykių krizės. Dramatizmai ir tiek.

Peterzyte, patinka tavo mastymas. Esi protinga moteris. Smagu girdet, kad randat bendra kalba. Tikrai daug nuo moters priklauso. Rytu patarle sako: Moteris stato - moteris griauna. Turbut teisingi zodziai. Labai daug nuo musu priklauso. Ir dar girdejau, vyrai suvokia, kad moteri prarado, kai randa namuose tuscia spinta, bet ne tada, kai per diena simta kartu sakome, kad negyvensim. Sito jie nesupranta. Nera veiksmo. Teisingai tu sakai, jei prikaisiosi, kad nenori gyventi, tai tada reikia ir negyvent. Visada palaikau moteris, bet ar norisi vyrui skubet i namus kuriuose laukia pikta zmona? Dziaugiuosi, kad tu tai supranti!

Taip.... manau būtent šitaip pamažu prieinama iki fazės, matytos senam rusų filme: sutuoktiniai jau beveik miega, moteriškė dūsauja dūsauja ir galų gale klausia: ,,Boria, tu mane paliksi, juk taip?". Boria jai jau beveik miegodamas: ,,paliksiu, paliksiu, tik miegok..."

Nors kita vertus, atrodo, autorės minėtą krizę praeina kone visos šeimos (arba nepraeina), kai karšta (net iki skausmo) meilė pereina į kitą stadiją, į ramesnę, šeimyninę, šltą meilę . Kai kam ji atrodo brandesnė, kai kam, tik apgailėtinas rusenimas... Bet labai jos vengiant galima ir perdegti

Greičiausiai iš tos tragiškos būsenos, jei neiššvaistysit jausmų, savaime išeisit, kai paaugs vaikiukas. Kai viską, ką norite, be trukdžių galėsite daryti trise. Kai abu išmoksite tuo buvimu džiaugtis (tam džiaugsmui kartais trukdo ir mamos perdėtas susirūpinimas vaiku; tai santykiams suteikia kažkokio slogaus nerimo, kuris vyrui įjungia psichologinius ginybinius mechanizmus ir jis ima vengti to reginio). Pirmas vaikas kartais - tikrai didelis išbandymas meilei. Su antru jau taip nebėra.

Bent toks nuraminimas. Aš irgi to labai tikiuosi.

Peterzyte, bet žinok mano vyras ir yra iš tų, kurie grįžta laiku. Tačiau visos kitos problemos mums irgi aktualios, kaip ir jums. Nu gerai. grįžta, įlenda į kompą. O ir net jo pagalba "dirbant su vaiku" kažkokia nenoromis, jis, suprantu, pavargęs po darbo, bet aš juk irgi. Tą patį galima daryti su šypsena, o jis susiraukia, tada ir man visas susikaupimas per dieną būti gerai baigiasi . Sakau, man jau mūsų padėtis juokinga.

Papasakosiu, ką sumąsčiau. Tik moteris supras moterį. Taigi, meluoju jam, kad kovo 11 d. rezervavau mums baseiną. O iš tikrųjų esu užsakiusi viešbučio kambarį dviems. Važiuosim į baseiną, o aš - suk, brangusis, įdešinę, keičiasi planai . Sakau, juk užteks kokių keturių valandų pasibūti. Jūs mane suprantat... BET. Vakar (aš kaip ant sparnų nuo savo paslapties) vaikutis apsivėmė man ant rankų. Aš jį migdžiau, sirguliuoja, o vyras užmigo kitame kambaryje (nežinojau, kad jis nulūžo). Šaukiu savo vyriškį, šaukiu, o jis man "ko reikia". Kai jau pagaliau atėjo, aš ir užrikau: "Negi tu galvoji, kad šaukčiau be reikalo. Aišku, kad reikia pagalbos. Kad paimtum vaikelį, kad vėmaliukus nusivalyčiau". be to, žinoma, aš susierzinau ir dėl to, kas vaikui čia darosi... O jis: "nu taip, bet ką negali gražiai pasakyti?".

Žodžiu, finale aš jam sakau, kad į baseiną su juo nebevažiuoju. Širdyje dar dvejoju. Labai sunku perlipti per savo ego. BET. Kodėl tik aš visada turiu transformuotis į jo būseną?? Kodėl jis nesugalvoja, kaip mums paįvairinti gyvenimo, bla bla. Kaip jums tokia situacija?

Gal man šį klausimą užduoti vyrų skyrelyje? Juk jam, matyt, viskas paprasčiau atrodo.


P.S. ir negaliu, iš karto užsiblokuoju, kai pačios moterys rašo - juk negali vyras pavargęs grįžti iš darbo ir rasti raganą. Kaip sako, nori gerų santykių ir gero sekso, ruošk žmoną nuo ryto. Paskambink, pasiteirauk, kaip gyvena, pasakyk, kad pasiilgai. Juk tai tiek nedaug ir taip pigu .

VA apie ką ir aš. visada taip sakiau ir sakysiu.
BET... jau savu kailiu patyriau, kad nepakeisiu aš jo, nors ir ant "galvos atsistosiu".
gaunasi užburtas ratas kažkoks, o mes kaip tie žiurkėnai vis sukamės ir sukamės tam rate.

Šaunuolė, Peterzyte
Skaitau ir žaviuosi. Pritariu tau ir tavo mintims 100 procentų. Pati išgyvenau (išgyvenu) labai panašią situaciją, net buvau temą paskelbusi. Tarp kitko, neblogų patarimų ten susilaukiau.
Skirtingai, nei tu, nėštumo metu buvau labai laiminga, net euforiška, sakyčiau. Tai buvo man tikras medaus mėnuo. Ir ne dėl to, kad vyras kažkaip ypatingai elgėsi - jis buvo toks, kaip visada. Greičiau dėl to, kad buvau patenkinta, laiminga, gal net susireikšminusi, įsujautusi į savo būseną, bet ne į santykius. Po gimdymo porą mėnesių euforija tęsėsi, o paskui viskas palengva ėmė blogėti. Atsirado didžiulis nepasitenkinimas, nusivylimas vyru, kartais net neapykanta. Nes aš tikėjausi, kad jis daugiau man padės, kad darys tai su didesniu džiaugsmu, kad tai, kas yra idilė man, ir jam bus idealu. Atsirado daugybė priekaištų, nuoskaudų net iš gilios praeities. Blogi periodai vis dažnėjo, kol galiausiai tapo vos ne nuolatinė mano būsena. Tapau bjauria boba, besitaškančia savo nepasitenkinimu, pykčiu. Stebiuosi, kaip jis tą ištveria. O baisiausia yra tai, kad protu viską suvokiu, ką darau; kad protas man sako tą patį, ką ir tau, Peterzyte. Bet vat tas kipšas smegeninėj kursto toookį savęs gailestį, toookią tulžį, kad vėl ir vėl viskas liejasi lauk. Ir labai daug pastangų reikia, kad vėl pradėčiau mąstyt pozityviai.
Iš draugių žinau, kad beveik visos moterys, gimus vaikui patiria didesnį ar mažesnį nusivylimą vyru. Tai menka paguoda, aišku, bet dažniausiai su laiku tai praeina. O vyrams iš tiesų tėvystė neretai sukelia daugiau rūpesčių, nerimo ir atsakomybės naštos, nei džiaugsmo. Bent iš pradžių. O dar kažkur skaičiau, kad jei moteris po gimdymo neišgyvena pogimdyvinės depresijos, tai didelė tikimybė, kad tą depresiją išgyvens jos vyras Žodžiu, reikia duoti jiems laiko tapti tėčiais ir padidėjusios šeimos galvomis