Santykių krizė - atvėsę vyro jausmai

Lengviausia palaikyti beprote, jiems tai visai paranku, man net Rokiski pasiule, labai jau noretu kad tokia buciau, tada nekiltu jam problemu del turto padalinimo, o dabar ta "durnele" ji suraite taip kad jei iseis tai su plika bamba

Labas, viskas pas mumi iš tiesų gerėja, bet kad jau visai gerai, tai dar negaliu pasakyti, ne bet tikiusi čia tik laiko klausimas.
Tą ašarų ir priekaištų periodą aš išgyvenau labai skausmingai ir ilgai, sakyčiau.... tik tiek, kad buvau nėščia, tai vyras tas audras "nurašydavo" hormonams ir labai rimtai nežiūrėdavo...
Nėra taip paprasta "susivaldyti" ir nepriekaištauti, jei iš įsiūčio ir nuoskaudų tiesiog degi iš vidaus... Ir anksčiau stengdavausi, bet vis tiek, nors ir nieko nesakydavau, pati būdavau kaip gyvas priekaištas, tiesiog skleisdavau blogą energiją, nes mintys buvo vien apie tai, kaip jis mane skaudina, kokia aš nelaiminga...
O naujas etapas prasidėjo, kai tiesiog ėmiau keisti mąstymą. Pagalvojau, kaip elgdavausi santykių pradžioje - juk nekeldavau scenų, jei jis tuomet nepaskambindavo, ar kurį vakarą nenorėdavo kažkur eiti, būdavo liūdnesnis... Tiesiog jis patiko man, jį įsimylėjau ir norėjau, kad jam būtų gera - ir kažkaip elementaru atrodė, kad žmogus gali būti ir be nuotaikos, norėti pabūti vienas. Tik kažkodėl šis natūralus suvokimas laikui bėgant pasikeičia. Čia yra pagrindinė bėda, kad pamažu mes pradedam sau leisti "savintis" žmogų su visais jo jausmais, emocijomis, norime, kad jis priklausytų tik mums ir tik su mumis būtų surištos visos jo mintys. Pačios, beje, visiškai sutapatiname save su savo antrąja puse ir tuomet taip yra, kad tas žmogus automatiškai tampa atsakingas už mūsų gerą savijautą, už mūsų laimę. Bet reikia suvokti, kad tai neteisinga - kad žmogus visų pirma yra individas, o ne kažkieno laimės kalvis. Ir jam reikia erdvės sau, savo jausmams, savo pomėgiams ir poreikiams, kurie laikui bėgant gali keistis. Gal kai per daug buvome emociškai "suaugę" tai vyrui atsirado poreikis atsiriboti.... Ir tas etapas sutapo būtent su tuo laiku, kai man emociškai jis buvo labiausiai reikalingas - todėl tai gavosi šitaip skausmingai.
Dabar kartais vyrui išvažiavus ir ilgiau negrįžtant vieną akimirką supykstu, jau griebiu mobilų su noru rašyti maždaug tokį tekstą, kad "eilinį kartą tau ant manęs nusispjaut", bet pagalvoju, ką aš tuo pasieksiu? Užkrausiu savo emocijas ir nepasitenkinimą vyui... Tuomet pagalvoju - ar aš noriu, kad vyras grįžtų ir būtų su mumis todėl, kad aš reikalauju, nes tai atitinka mano tobulos šeimos modelį? Ir man nesvarbu, kad šiuo momentu jis jaučia kitaip? Ar man reikia, kad jis mane apkabintų ir su manim būtų dėl mano isterijų, kad man būtų ramiau? Ir suvokiu, jog aš ištikro noriu ne to, kad noriu, jog manęs pasiilgtų, lėktų namo ne todėl, kad aš reikalauju, bet kad pats negali sulaukti, kada mane ir sūnelį pamatys.... Kad apkabintų, nes to nori labiau už viską, o ne mechaniškai...Kad sakytų, jog mane myli, bet ne todėl, kad aš kamantinėju, o todėl, kad būtent taip tuo metu jaučia...
Ir suprantu, kad reikalavimais ir scenomis niekaip to nepasieksiu, o tik dar labiau atstumsiu žmogų nuo savęs.
Todėl dabar pasiekiau tokią sielos ramybę, kad galiu tiesiog savo ruožtu mylėti žmogų nieko iš jo nereikalaudama. Ir leidžiu jam elgtis, kaip jis nori. Todėl kaip yra gera savaitgalį būti namie visiems kartu ir girdėti "niekur šiandien nevažiuosiu, man taip gera su jumis" Nes tai yra jo pačio pasirinkimas.



oi, Lukrecija@, tu neįsižeisk, bet kai jau žmonės gyvena kartu mąstydami kad ką geriau "suraitys", tai čia jau santykiai seniai pasibaigę.... likusi tik neapykanta.
O neapykantoje gyventi man atrodo siaubinga.

peterzytė, aciu tau labai uz paskutini posta. kai ka supratau ir as

oi, Lukrecija@, tu neįsižeisk, bet kai jau žmonės gyvena kartu mąstydami kad ką geriau "suraitys", tai čia jau santykiai seniai pasibaigę.... likusi tik neapykanta.
O neapykantoje gyventi man atrodo siaubinga.
[/quote]

Tu teisi brangioji, neturiu del ko isiszeist, beda ta kad tu santykiu gal ir nebuvo nuo pradziu, bent is jo puses tai tikrai, gilaus kaimo bernas sovietmecio pabaigoje surado miestiete o dar su triju kamb butu pagalvojo, jus panos neisivaizduojat, kaip mokejo sliauziot keliais, glebiais nest geles, dovanas, suprast, uzjaust, buti vyro idealu, na o as kvaile buvau ka tik po skyrybu, iskamuota persekiojimu ir skausmo, be to palikta pirmosios meiles , o cia nezavus, bet lb mielas supratingas frantas intuityviai jauciau kad nieko gero nebus, bet man tiek reikejo silumos ir supratimo, kad tie taip man reikalingi bet suvaidinti jausmai, apsvaigino, buvau laiminga, kokiu tik zygdarbiu jis del manes nesieme ir jei viso to nebutu maciusi mano mama, niekas manim nepatiketu , pirmieji neapykantos ir salto apskaiciavimo daigeliai pasirode likus porai dienu iki vestuviu, taciau kazkaip nenorejau tuo tiketi, maniau gal as suklydau, o gal pasiruosimo ikarsty, neislaike zmogui nervai, kaltes ieskojau savyje...........
deja prie vestuvinio stalo pasigirdo pirmieji isskaiciavimo akordai is jo gimines lupu, dar nenorejau tuo tiket , antra diena po vestuviu ikarscio ivyko pirmas karstas barnis buvau nusivylusi, bet mokejo apkvailint kad gailisi, atleidau, puse metu buvau laiminga, o po to prasidejo toks kosmaras, kad net nesinori prisimint, atsirado sunus viena karta bemaitinant sunu, pradejo mane spardyt, stojo mama, mielasis griebe peili, uzsirakinome kambary, sulaukem ryto, buvo ilga tyla, pinigu slepimas, vengimas islaikyti seima, santazas, vis tikejau paaugs sunus bus geriau, deja , per asaras kelio nematyt, per tuos metus su mazu o veliau paaugusiu suneliu seimarupinausi as, islaikiau materialiai, kodel nevijau, vijau ir ne karta, bet vis prisivekdavo, netikejau tik maciau kad ir koks bet sunui reikalingas tevas, dabar turim nuosava buta, kadangi lesos uzdirbtos mano sunkiu darbu, viska uzregistravau sunaus ir giminiu vardu, dabar jis tapo invalidu-sirdininku, gyvenu del zmoniu apkalbu: kai tapo invalidas , nereikalingas zmonai, tokiu nuomoniu jau dabar yra, taip ir vargstu, pati atsistojau ant koju, uzdirbau pinigus kai jis tuo tarpu pramogavo, gulejo lovoj, na zodziu buvo "Alfonsu" dabar gyvename atskiruose kambariuose, o as paciamee maziausiame-drabuzineje, ir dar mane sokdina.........
PATIKEKIT taip sunku, nebegaliu daugiau, gal todel ir ankstesnes mano zinutes, buvo ne neapykantos, betnevilties apimtos, o kad visi jie vienodi, patikekit tikrai, esu vidurinio amziaus moteris teko matyti visko, nebetikiu vyrais absoliuciai, be to net nenoreciau kad mano sunus turetu savo seima, bijau kad gali pasiimti tevo, seimos suvokimo moduli, tada ka as pasakysiu savo marciai?

Kaip šauniai galima susigadinti gyvenimą ir nieko iš to nepasimokyti. Įdomu kas yra priežąstis, o kas pasekmė...

Sveikinu pasakei taikliai, jei tikeciau likimu, sakyciau jis kaltas, kalta as pati, arba jei tikslaiu didelis noras tiketi zmonemis, nieko is ju nereikalaujant, nebent siek tiek silumos, pamoka tokia: meiluzis nereikalingas, nes tai savanaudiskas poelgis ir poziuris, o jei del vyru-draugu, tai buvo vienas lb atrodo artimas, mielas zmogus su kuriuo pirmas pasnekesys mezgesi taip tarytum su drauge, kuria pazisti visa gyvenima, taciau ziurint per laiko ir suvokimo prizme, suoranti kad kiekvienas zmogus su smarkai smukusia morale, bei didelio savanaudiskumo doze, preizastis ta kad visas pasaulis ritasi i bedugne, o pasekme ta to ritimosi nesuvokimas

Tai kalta jūs ar kažkoks mistinis niekam nepriklausantis noras?

smagu, kad brendate kartu iš susikaupusių bėdų bėdelių galiu pasakyt tik viena- tų situacijų bus dar daug, bet niekas gyvenime nebūna veltui, gal ir ta krizė duota jums tam, kad išmoktumėte priimti viens kitą kasdienybėje, nes kaip supratau, jūs iki vaikelio laukimo ir gimimo turėjote du atskirus savo pasaulius, kurie viens kitam netrukdė, o gimus vaikeliui ir tau būnant namuose su vaikučiu, vėl tie patys du pasauliai- viename jis, o kitame tu su vaikeliu. Nenuostabu, kad vyras pasijuto gal kiek nuskriaustas, juk jūs du (kas jaučiasi ir iš jo kalbos "tau gerai, tu turi jį"), jis bando ieškot vietos jūsų pasaulyje. Mat man čia įstrigo mintis, kad jūs labai abu buvote užimti, susibėgdavote vakarais po darbo, o kartais tik savaitgaliais, viens kito pasiilgę. Gyventi kartu dar nereiškia gyventi šeimoje Dabar jūs kuriate savo šeimos pasaulį
Aš tikrai nemoralizuoju, atmenu, kokia aš buvau, kai pagimdžiau dvynukus norėjau būti pati pačiausia: be galo gera mama, žmona ir t.t. Prisimenu ir tą savo jausmą, kad vyrui nieks nerūpi , jis grįždavo iš darbo (dirbo paromis), o aš jau laukiu susiplanavus visą mūsų dieną su mina "tik nebandyk sakyti, kad pavargęs, aš irgi neatostogauju " vaje vaje, gėda dabar prisiminus . Galiu pridurti, kad buvo visko, bet savo vyrui už kantrybę galiu tik padėkoti
sėkmės ir meilės jūsų šeimai

Nei as, nei noras, o mano nemokejimas iseti ir uzdaryti duris paskui save, negriztamai

p.s.dabar klausimas tau,Medini, forumas:kertele sielai, tarp musu mergaiciu, tu kas mergaite?

o jei rimtai, skaiciau tavo mintis kitoj temoj, mastai aukstom frazem, bet realiai, butu idomu su tavim akivaizdziai padiskutuot

Viskas daug paprasčiau. "Tarp mūsų, mergaičių" turėtų reikšti atvirai apie ne visiems pasakojamus dalykus, kurie kalbami tarp moterų. Būtent todėl aš nekuriu temų, nes aš ne mergaitė. Tačiau jei jau kalbama viešai, tai kaip paprastas žmogelis, atsitiktinai nugirdęs pokalbį galiu įterpti kelis žodžius (man nesvarbu, kad tai ko gero nėra mandagu), jei manau, jog tai gali būti man naudinga. Tik tiek.

atleisk, nenorejau izeisti, kaip sakiau man tavo mintys patinka

Didelis Tau dėkui peterzyte už atsakymą!!! Tokį išsamų, tokį kurį tikrai perskaitysiu dar ne vieną kartą . Labai patiko mintis (jau dabar žinau, kad jos laikysiuosi) kad reikia galvoti apie tai, kaip buvo pradžioje draugystės. Sėkmės tau ir linkiu, kad viskas būtų tik gerai! ir nereikia taip kaip pradžioje santykių(jau mokausi ), tiesiog laaabai gerai nors ir kitaip.