QUOTE(peterzytė @ 2007 03 05, 14:23)
Labas, viskas pas mumi iš tiesų gerėja, bet kad jau visai gerai, tai dar negaliu pasakyti, ne bet tikiusi čia tik laiko klausimas.
Tą ašarų ir priekaištų periodą aš išgyvenau labai skausmingai ir ilgai, sakyčiau.... tik tiek, kad buvau nėščia, tai vyras tas audras "nurašydavo" hormonams ir labai rimtai nežiūrėdavo...
Nėra taip paprasta "susivaldyti" ir nepriekaištauti, jei iš įsiūčio ir nuoskaudų tiesiog degi iš vidaus... Ir anksčiau stengdavausi, bet vis tiek, nors ir nieko nesakydavau, pati būdavau kaip gyvas priekaištas, tiesiog skleisdavau blogą energiją, nes mintys buvo vien apie tai, kaip jis mane skaudina, kokia aš nelaiminga...
O naujas etapas prasidėjo, kai tiesiog ėmiau keisti mąstymą. Pagalvojau, kaip elgdavausi santykių pradžioje - juk nekeldavau scenų, jei jis tuomet nepaskambindavo, ar kurį vakarą nenorėdavo kažkur eiti, būdavo liūdnesnis... Tiesiog jis patiko man, jį įsimylėjau ir norėjau, kad jam būtų gera - ir kažkaip elementaru atrodė, kad žmogus gali būti ir be nuotaikos, norėti pabūti vienas. Tik kažkodėl šis natūralus suvokimas laikui bėgant pasikeičia. Čia yra pagrindinė bėda, kad pamažu mes pradedam sau leisti "savintis" žmogų su visais jo jausmais, emocijomis, norime, kad jis priklausytų tik mums ir tik su mumis būtų surištos visos jo mintys. Pačios, beje, visiškai sutapatiname save su savo antrąja puse ir tuomet taip yra, kad tas žmogus automatiškai tampa atsakingas už mūsų gerą savijautą, už mūsų laimę. Bet reikia suvokti, kad tai neteisinga - kad žmogus visų pirma yra individas, o ne kažkieno laimės kalvis. Ir jam reikia erdvės sau, savo jausmams, savo pomėgiams ir poreikiams, kurie laikui bėgant gali keistis. Gal kai per daug buvome emociškai "suaugę" tai vyrui atsirado poreikis atsiriboti.... Ir tas etapas sutapo būtent su tuo laiku, kai man emociškai jis buvo labiausiai reikalingas - todėl tai gavosi šitaip skausmingai.
Dabar kartais vyrui išvažiavus ir ilgiau negrįžtant vieną akimirką supykstu, jau griebiu mobilų su noru rašyti maždaug tokį tekstą, kad "eilinį kartą tau ant manęs nusispjaut", bet pagalvoju, ką aš tuo pasieksiu? Užkrausiu savo emocijas ir nepasitenkinimą vyui... Tuomet pagalvoju - ar aš noriu, kad vyras grįžtų ir būtų su mumis todėl, kad aš reikalauju, nes tai atitinka mano tobulos šeimos modelį? Ir man nesvarbu, kad šiuo momentu jis jaučia kitaip? Ar man reikia, kad jis mane apkabintų ir su manim būtų dėl mano isterijų, kad man būtų ramiau? Ir suvokiu, jog aš ištikro noriu ne to, kad noriu, jog manęs pasiilgtų, lėktų namo ne todėl, kad aš reikalauju, bet kad pats negali sulaukti, kada mane ir sūnelį pamatys.... Kad apkabintų, nes to nori labiau už viską, o ne mechaniškai...Kad sakytų, jog mane myli, bet ne todėl, kad aš kamantinėju, o todėl, kad būtent taip tuo metu jaučia...
Ir suprantu, kad reikalavimais ir scenomis niekaip to nepasieksiu, o tik dar labiau atstumsiu žmogų nuo savęs.
Todėl dabar pasiekiau tokią sielos ramybę, kad galiu tiesiog savo ruožtu mylėti žmogų nieko iš jo nereikalaudama. Ir leidžiu jam elgtis, kaip jis nori. Todėl kaip yra gera savaitgalį būti namie visiems kartu ir girdėti "niekur šiandien nevažiuosiu, man taip gera su jumis"
Nes tai yra jo pačio pasirinkimas.
Tą ašarų ir priekaištų periodą aš išgyvenau labai skausmingai ir ilgai, sakyčiau.... tik tiek, kad buvau nėščia, tai vyras tas audras "nurašydavo" hormonams ir labai rimtai nežiūrėdavo...
Nėra taip paprasta "susivaldyti" ir nepriekaištauti, jei iš įsiūčio ir nuoskaudų tiesiog degi iš vidaus... Ir anksčiau stengdavausi, bet vis tiek, nors ir nieko nesakydavau, pati būdavau kaip gyvas priekaištas, tiesiog skleisdavau blogą energiją, nes mintys buvo vien apie tai, kaip jis mane skaudina, kokia aš nelaiminga...
O naujas etapas prasidėjo, kai tiesiog ėmiau keisti mąstymą. Pagalvojau, kaip elgdavausi santykių pradžioje - juk nekeldavau scenų, jei jis tuomet nepaskambindavo, ar kurį vakarą nenorėdavo kažkur eiti, būdavo liūdnesnis... Tiesiog jis patiko man, jį įsimylėjau ir norėjau, kad jam būtų gera - ir kažkaip elementaru atrodė, kad žmogus gali būti ir be nuotaikos, norėti pabūti vienas. Tik kažkodėl šis natūralus suvokimas laikui bėgant pasikeičia. Čia yra pagrindinė bėda, kad pamažu mes pradedam sau leisti "savintis" žmogų su visais jo jausmais, emocijomis, norime, kad jis priklausytų tik mums ir tik su mumis būtų surištos visos jo mintys. Pačios, beje, visiškai sutapatiname save su savo antrąja puse ir tuomet taip yra, kad tas žmogus automatiškai tampa atsakingas už mūsų gerą savijautą, už mūsų laimę. Bet reikia suvokti, kad tai neteisinga - kad žmogus visų pirma yra individas, o ne kažkieno laimės kalvis. Ir jam reikia erdvės sau, savo jausmams, savo pomėgiams ir poreikiams, kurie laikui bėgant gali keistis. Gal kai per daug buvome emociškai "suaugę" tai vyrui atsirado poreikis atsiriboti.... Ir tas etapas sutapo būtent su tuo laiku, kai man emociškai jis buvo labiausiai reikalingas - todėl tai gavosi šitaip skausmingai.
Dabar kartais vyrui išvažiavus ir ilgiau negrįžtant vieną akimirką supykstu, jau griebiu mobilų su noru rašyti maždaug tokį tekstą, kad "eilinį kartą tau ant manęs nusispjaut", bet pagalvoju, ką aš tuo pasieksiu? Užkrausiu savo emocijas ir nepasitenkinimą vyui... Tuomet pagalvoju - ar aš noriu, kad vyras grįžtų ir būtų su mumis todėl, kad aš reikalauju, nes tai atitinka mano tobulos šeimos modelį? Ir man nesvarbu, kad šiuo momentu jis jaučia kitaip? Ar man reikia, kad jis mane apkabintų ir su manim būtų dėl mano isterijų, kad man būtų ramiau? Ir suvokiu, jog aš ištikro noriu ne to, kad noriu, jog manęs pasiilgtų, lėktų namo ne todėl, kad aš reikalauju, bet kad pats negali sulaukti, kada mane ir sūnelį pamatys.... Kad apkabintų, nes to nori labiau už viską, o ne mechaniškai...Kad sakytų, jog mane myli, bet ne todėl, kad aš kamantinėju, o todėl, kad būtent taip tuo metu jaučia...
Ir suprantu, kad reikalavimais ir scenomis niekaip to nepasieksiu, o tik dar labiau atstumsiu žmogų nuo savęs.
Todėl dabar pasiekiau tokią sielos ramybę, kad galiu tiesiog savo ruožtu mylėti žmogų nieko iš jo nereikalaudama. Ir leidžiu jam elgtis, kaip jis nori. Todėl kaip yra gera savaitgalį būti namie visiems kartu ir girdėti "niekur šiandien nevažiuosiu, man taip gera su jumis"

Deja, brangioji, man rodos, tavo sielos ramybė dar tokia silpnutė kaip kad tas kvietkelis, kuris pražįsta pirmą kartą. Linkiu laistyti, prižiūrėti ir nepaslysti. Visai nuoširdžiai.
Tavo istorija tokia nuoširdžiai skausminga, kad net, kaip rašei, parašyta su kitu niku. Ir labai man artima. Todėl ir sakau, kad tas pykčio ir "kokia aš nelaiminga, tu manęs nepastebi ir nenori pastebėti" suvaldymas gali būti labai laikinas. Ir aš kasdien sau "tvirtai" prižadu JO nekaltinti, bet tik maža smulkmenėlė ir viskas iš pradžių. Čia padovanojau jam katiniuką, čia jau rėkiu, nes per dieną nuvargstu su vaiku, nes noriu dėmesio, nes vis dar esu jo MOTERIS, bla bla bla. Man tai jau darosi nepakeliamai koktu, kad net juokinga. Kaži, gal tokia stadija jau kažką reiškia, pvz., pozityvaus??
O sau esu atsakiusi dar tik į tokius klausimus ar radusi tokius sprendimukus (gal ir tu apie tai pamąstyk, jeigu, žinoma, nori):
a) Nėštumo laikotarpiu dėmesys taip patinka ir išlepina, kad jo norisi (TIEK PAT) ir vėliau, tačiau nemigo naktys kankina ir jį, vaiko verkimas erzina ir jį...

c) pirmi trys mėnėsiai ypač sunkūs, kai maitini krūtimi, tas 2,5 val. skaičiavimas ir "viską suspėk per 2 h" varo iš proto. Romantikos nebėra, poilsio nebėra, kada pabūti su savimi nebėra, todėl visa tai ir sutransformuoji į jį, o jam juk tas pats vyksta. Beje, kad ir kaip liūdna, maitinančios krūtimi kenčia ir vėliau, nes vyresni vaikiukai pradeda labai dažnai keltis naktį ir prašyti krūties, daug jiems įspūdžių. Mamos turi viską ištverti... Visas nemigo naktis. Manau, vyrai to sunkumo iki galo niekad nesupras...
d) Vyrai niekada netiko "sielos pašnekesiams". Kai draugauja, jie kankinasi ir apsimeta, nes tiesiog jiems fiziologiškai to neduota. Todėl tokius giluminius pašnekesius reikia patikėti mamai arba geriausiai draugei. Jeigu esi šiek tiek uždaresnė, teks kankintis vienai. Beje, manau, kad vien tokios temos užvedimas ir išsipasakojimas daug duoda, nes moterys juk daugel problemų išsprendžia bediskutuodamos ir kartais arba beveik visada joms net nereikia kitų patarimų.
P.S. Man Tavo mintys labai artimos ir labai linkiu Tau sėkmės, nes galbūt sėkmingas pavyzdys įkvėptų ir mane... Aš irgi saviškį "kenčiu" (cha cha cha) jau 7 metus.
Papildyta:
QUOTE(Lukrecij@ @ 2007 03 05, 15:49)
dabar turim nuosava buta, kadangi lesos uzdirbtos mano sunkiu darbu, viska uzregistravau sunaus ir giminiu vardu, dabar jis tapo invalidu-sirdininku, gyvenu del zmoniu apkalbu: kai tapo invalidas , nereikalingas zmonai, tokiu nuomoniu jau dabar yra, taip ir vargstu, pati atsistojau ant koju, uzdirbau pinigus kai jis tuo tarpu pramogavo, gulejo lovoj, na zodziu buvo "Alfonsu"
dabar gyvename atskiruose kambariuose, o as paciamee maziausiame-drabuzineje, ir dar mane sokdina.........
PATIKEKIT taip sunku, nebegaliu daugiau, gal todel ir ankstesnes mano zinutes, buvo ne neapykantos, betnevilties apimtos, o kad visi jie vienodi, patikekit tikrai, esu vidurinio amziaus moteris teko matyti visko, nebetikiu vyrais absoliuciai, be to net nenoreciau kad mano sunus turetu savo seima, bijau kad gali pasiimti tevo, seimos suvokimo moduli, tada ka as pasakysiu savo marciai?

PATIKEKIT taip sunku, nebegaliu daugiau, gal todel ir ankstesnes mano zinutes, buvo ne neapykantos, betnevilties apimtos, o kad visi jie vienodi, patikekit tikrai, esu vidurinio amziaus moteris teko matyti visko, nebetikiu vyrais absoliuciai, be to net nenoreciau kad mano sunus turetu savo seima, bijau kad gali pasiimti tevo, seimos suvokimo moduli, tada ka as pasakysiu savo marciai?
Nu, žinai, Lukrecij@, gal man ir bepigu postringauti, bet pačios argumentai neįtikina. Kaip moteris, kuri kuria nuostabius papuošalus, sugeba juos pelningai parduoti, rūpinasi sūnumi ir išlaiko butą, gali nežengti esminio žingsnio savo gyvenime?? Tikiuosi, pačios vyras tikrai nemenkas monstras, kad teko jį apgauti ir užrašyti butą kitų vardu. Jeigu taip yra iš tikrųjų, esi protinga moteris ir tik neaišku, kas sulaiko nuo skyrybų. Dar sykį sakau, minėti argumentai neįtikina.
Beje, sūnus kol kas tikrai mato tokį modelį, o galėtų matyti kitokį.
O gal aš pačios nesuprantu todėl, kad man visą gyvenimą buvo tikrai nusispjauti, ką galvoja kiti...