| QUOTE (zanet @ 2004 11 29, 00:38) |
| Ir nors as baiminuosi del savojo, bet miegu kaip uzmusta salia jo. Kai jis isalksta, tai turi gerokai patriuksmauti, kol as prabundu. Mano vyras greiciau pabunda nuo mazylio bruzdejimu nei as  |
As tai, jeigu manoji suniurna per miegus reaguoju zaibiskai, nesvarbu kaip kietai miegu. Nereikia jai nei verkti, pakanka tik maziausia garseli isleisti ir jau mano akys placios, ausys stacios
Oi, mamytės....Jokia čia ne depresija....Tiesiog pradėjot naują etapą.....dabar turite žmogutį ar žmogučius, kuriems esate pati reikalingiausia, už kurį esate visiškai atsakinga, ir jums nebėra ir nebus brangesnio žmogaus visame pasaulyje už jį.....Visą gyvenimą dėl jo "bijosite"....Mano sūnui septyniolikti...Aš lygiai taip pat ir toliau bijau netekti savo "kūdikėlio"....... 
Labas visoms. Tai jokia depresija, tiesiog taip buna visoms mamoms . As visa laika tikrinu savuju miega, nors vienai 10, kitai 5 . O neuzilgo tikrinsiu ir trecios( -io) Kiek save prisimenu visos naktys tokios pacios. Po kelis kartus einu tikrinti ar viskas gerai.
Man irgi buvo baimė dėl vaiko gyvybės iki kokių trijų mėnesių - kiekvieną naktį lydėdavo tokia haliucinacija -
vaikas pas mus lovoj (nuo pirmos dienos migdžiau kitam kambary), kas jį atnešė?, va matau jį kaldrų gniužule, tą gniužulą vynioju vynioju, matau - va rankos, kojos, galva, nekvepuoja, užduso, jezus užduso, tada prabundu ir matau, kad rausiu patalynę, dažniausia išbudinu vyrą tokiu kuitimųsi, o vaikas ramiausia kitam kambary parpia....Daugiau kitokių požymių man nebuvo, visada gera nuotaika, o naktį - tokie čiūdai... Tai tęsėsi maždaug iki trijų mėnesių, kol baigėsi...
Gerai, kad baigėsi...
vaikas pas mus lovoj (nuo pirmos dienos migdžiau kitam kambary), kas jį atnešė?, va matau jį kaldrų gniužule, tą gniužulą vynioju vynioju, matau - va rankos, kojos, galva, nekvepuoja, užduso, jezus užduso, tada prabundu ir matau, kad rausiu patalynę, dažniausia išbudinu vyrą tokiu kuitimųsi, o vaikas ramiausia kitam kambary parpia....Daugiau kitokių požymių man nebuvo, visada gera nuotaika, o naktį - tokie čiūdai... Tai tęsėsi maždaug iki trijų mėnesių, kol baigėsi...
Gerai, kad baigėsi...
| QUOTE (daskeviciai @ 2004 11 24, 13:39) |
| Tavo baimė yra natūrali. Mes savo mažylį palaidojom lapkričio 18 d. Jis išgyveno vos 1 parą, nes gimė su diafragmos išvarža ir vilties išgyventi turėjo nedaug. dabar guodžiamės tik tuo, kad sūnelį spėjom pakrikštyt ir jisai dabar yra angeliukas. Keistas sutapimas, atrodo jog Dievas tik ir laukė kol mes jį pakrikštysim, kad galėtų pasiimt pas save, mat jisai mirė praėjus 10 min. nuo krikštynų. Nuo likimo niekur nepabėgsi, reikia su viskuo susitaikyt. |
Labai uzjauciu, tik perskaiciau ir akies vokas pradejo trukcioti, va kaip isgasdinot...
Labai dziugu kad pasidalinot savo beda. Visos mamytes jums gales isreiksti uzuojauta...
| QUOTE (Amelija @ 2004 12 01, 15:31) |
| Man irgi buvo baimė dėl vaiko gyvybės iki kokių trijų mėnesių - kiekvieną naktį lydėdavo tokia haliucinacija - vaikas pas mus lovoj (nuo pirmos dienos migdžiau kitam kambary), kas jį atnešė?, va matau jį kaldrų gniužule, tą gniužulą vynioju vynioju, matau - va rankos, kojos, galva, nekvepuoja, užduso, jezus užduso, tada prabundu ir matau, kad rausiu patalynę, dažniausia išbudinu vyrą tokiu kuitimųsi, o vaikas ramiausia kitam kambary parpia....Daugiau kitokių požymių man nebuvo, visada gera nuotaika, o naktį - tokie čiūdai... Tai tęsėsi maždaug iki trijų mėnesių, kol baigėsi... Gerai, kad baigėsi... |
As jau net kelis sykius sapnavau, kad numire mano mazute...
Staigiai pasoku, ziuriu miega sveika gyva, ir po to ilgai negaliu uzmigti... 
aisku kai pamiegu neperdaugiausiai tai, tokie sapnai mane tikrai vargina...
| QUOTE (Germante @ 2004 11 28, 23:22) |
| Prisidedu ir as prie tu bijotoju. Tikiuosi, nepalaikysit manes pamisele, bet as net nakti miegu su ijungta staline lempa (na sviesa nera labai stipri, bet vis tiek lempa buna ijungta visa nakti). O taip darau del to, kad pabudusi is karto galeciau savo mazaja matyt. Jos lovyte stovi prie pat musu lovos. Is karto tikrinu ar kvepuoja. Siurpas nueina pagalvojus apie staigia kudikiu mirti. |
Aha ir as taip dariau is karto, dabar jau nebe, juk elektra brangsta...
Aš irgi miegu su įjungta lempute, ir tikriausiai dar ne vieną mėnesiuką miegosiu. Taip ramiau Tik pakeli galvą ir matai, ar mažoji miega, užsiklojusi ar ne, su soskyte ar be...
O netekties baimė manau lydi kiekvieną mamą. Aš, gimus dukrytei, nebegaliu žiūrėt jokių laidų, skaityti straipsnių, susijusių su nemeile vaikams, smurtu prieš juos ar nelaimingais atsitikimais. Iškart apsipilu ašaromis. Rodos, kaip galima nemylėti tokio mažo bejėgio žmogučio. Kuo jis kaltas, kad gimė šeimoj, kurioj nebuvo laukiamas. Jeigu manajai
kas nors nutiktų, ar kas nors ją nuskriaustų, tikriausiai išprotėčiau, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos.
Kuo nuoširdžiausia užuojauta "daskeviciams". Deja, negaliu palengvinti jūsų širdgėlos, noriu palinkėti tik stiprybės. Jūsų mažylis bus visuomet su jumis jūsų mintyse.
Tik pakeli galvą ir matai, ar mažoji miega, užsiklojusi ar ne, su soskyte ar be...O netekties baimė manau lydi kiekvieną mamą. Aš, gimus dukrytei, nebegaliu žiūrėt jokių laidų, skaityti straipsnių, susijusių su nemeile vaikams, smurtu prieš juos ar nelaimingais atsitikimais. Iškart apsipilu ašaromis. Rodos, kaip galima nemylėti tokio mažo bejėgio žmogučio. Kuo jis kaltas, kad gimė šeimoj, kurioj nebuvo laukiamas. Jeigu manajai
kas nors nutiktų, ar kas nors ją nuskriaustų, tikriausiai išprotėčiau, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos.Kuo nuoširdžiausia užuojauta "daskeviciams". Deja, negaliu palengvinti jūsų širdgėlos, noriu palinkėti tik stiprybės. Jūsų mažylis bus visuomet su jumis jūsų mintyse.
Mamkos, maziau galvokit apie tai ir viskas bus gerai 
| QUOTE (daskeviciai @ 2004 11 24, 13:39) |
| Tavo baimė yra natūrali. Mes savo mažylį palaidojom lapkričio 18 d. Jis išgyveno vos 1 parą, nes gimė su diafragmos išvarža ir vilties išgyventi turėjo nedaug. dabar guodžiamės tik tuo, kad sūnelį spėjom pakrikštyt ir jisai dabar yra angeliukas. Keistas sutapimas, atrodo jog Dievas tik ir laukė kol mes jį pakrikštysim, kad galėtų pasiimt pas save, mat jisai mirė praėjus 10 min. nuo krikštynų. Nuo likimo niekur nepabėgsi, reikia su viskuo susitaikyt. |
Stiprybes Jums
As taip pat bijojau ir bijau. Kai maziukas buvo perkeltas is reanimacijos pas mane, negaledavau uzmigti, verkdavau, suprasdama, koks tai stebuklas, kad jis guli salia manes, mataskuoja rankytem, ziovauja, klapsi akulem. Su tuo susigyvenama, tik rupestis nedingsta - tiesiog igauna kita forma.
| QUOTE (daskeviciai @ 2004 11 24, 13:39) |
| Tavo baimė yra natūrali. Mes savo mažylį palaidojom lapkričio 18 d. Jis išgyveno vos 1 parą, nes gimė su diafragmos išvarža ir vilties išgyventi turėjo nedaug. dabar guodžiamės tik tuo, kad sūnelį spėjom pakrikštyt ir jisai dabar yra angeliukas. Keistas sutapimas, atrodo jog Dievas tik ir laukė kol mes jį pakrikštysim, kad galėtų pasiimt pas save, mat jisai mirė praėjus 10 min. nuo krikštynų. Nuo likimo niekur nepabėgsi, reikia su viskuo susitaikyt. |
Stiprybes Jums
As taip pat bijojau ir bijau. Kai maziukas buvo perkeltas is reanimacijos pas mane, negaledavau uzmigti, verkdavau, suprasdama, koks tai stebuklas, kad jis guli salia manes, mataskuoja rankytem, ziovauja, klapsi akulem. Su tuo susigyvenama, tik rupestis nedingsta - tiesiog igauna kita forma.
O as auginu sveika-saunia-linksma mergyte, taciau negaliu ramiai i ja ziureti ir ja dziaugtis kaip visi aplinkiniai - as vis bijau kad jai nieko neatsitiktu, kad nesusirgtu, kad neverktu............naktim irgi sokineju 
Ir nepanasu kad rimciau, nors ir labai stengiuosi pasikeist
Ir nepanasu kad rimciau, nors ir labai stengiuosi pasikeist
