Kokie galimi sunkumai įsivaikinus?

#49
QUOTE(Šelma @ 2012 10 07, 20:26)
Svarbu finale gerai jaustis  wub.gif  Tada, kai išeina iš namų ir žinai, kad gryž  wub.gif

Tas sarašiukas dabar glaudžiai susėdęs žiūri "Auksaplaukę: Atrodo nerealiai!!!  wub.gif  wub.gif  wub.gif

"Ir mes gyvenome ilgai ir laimingai..."
Ai, ir du gražu...
Atsakyti
#50
Gražu ir vienas wub.gif Kad tik būtų rolleyes.gif
Atsakyti
#51
QUOTE(rutadudo @ 2012 10 02, 12:06)
Sveikos mergaitės,
norėjau su jumis pasidalinti, kad kai dar ruošiausi įvaikinti, girdėjau praktiškai vien liūdnas ir baisias globos ar įvaikinimo istorijas. Tada atrodė, kad gražaus niekas neturi ko pasakyti, bet baisių atvejų žino kiekvienas. Vistik surizikavome. Dar nebuvo dienos, kad gailėčiausi tos rizikos. Be to, sėkmingai augindama įdukrą matau, kad vis dėlto sėkmės istorijų realybėje yra žymiai daugiau negu nesėkmės. Tik turbūt sėkmingai auginantys įvaikius ar globojantys mažiau tuo dalinasi



Sveikos,
Tikrai pritariu. Visi tik gazdina kaip ten blogai bus, kokie tie vaikuciai problemiski ir pasiligoje. O musu patirtis rodo, kad buna ir laaabai gerai. Jokiu mes sunkumu neturim, o oziukai ir kapriziukai kaip ir pas visus vaikucius. O del sveikatos- mano draugiu ju biologiniai vaikuciai dazniau serga ir sunkesnemis ligomis nei mano klecas.
Va siandien jau pradejom tvarkytis dokumentus antram ivaikinimui. Musu maziui reikia sesutes. Ir tikrai jokios baimes nejauciam smile.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo osan: 10 spalio 2012 - 14:00
#52
4u.gif labuka,
galvojau tylėsiu, nes ką gali pasakyt ,kai dukriukas tik mėnesius šeimoj skaičiuoja, o ne metus. turėtų pasisakyt labiau tos mamos, kurios jau gerokai praaugino, ar užaugino g.gif
labai man įstrigęs vienas iš mūsų gyvenimo momentas.mano artima draugė (medikė), kai jau buvom namie, padaviau dukriuko medicininę kortelę, kad paanalizuotų ir man išaiškintų kuo, kiek sirgo ir pan...mano mažė. ji gražino man kortelę apsiverkė, sako : " mano mergaitės sveikos,iš normalių, sveikų, jos laukusių ir mylinčių tėvų gimusios, kortelė tris kart didesnė ir diagnozių daug baisesnių pilna, o čia vaikas iš tokios aplinkos .." Nežinau , bijau ką ir rašyt, aišku mes dar tik pusmetis bus,kai kartu. Bet aš jungiuosi prie tų laimingųjų. mergytė mano gražuolė, sveika, šauni, gal kiek per triukšminga, bet čia per laiką susitvarkysim. ax.gif atsiveria kasdien vis naujom spalvom. Gudri, jau išsisukinėt bando, paintriguot, bet juk taip ir turi būti smile.gif sveikas,žvalus vaikas, tiesa labai jautri, bet su meile mes viską nugalėsim, ir kai pagalvoju su kokiu praeities bagažu-ji mūsų angelas. o mums buvo lemta sutikt ją- keturių su pusę metų vaiką. g.gif (norėjau mažesnės mažiau atsimenančios, pažeistos..) ir dėkoju visiems mane globojantiems angelams, kad ji, būtent ji, man buvo skirtoji. Pirma pasiūlyta, pirma aplankyta ir iškarto parsivežta.
Mano mama ,po šia diena, negali atsigaut: ir tokius vaikus palieka ???
šiai dienai, mes labai laimingi.
Atsakyti
#53
Laba diena visoms lenkiuos ir dėkoju visoms už tokį gražų poelgį kaip įvaikinimas.Mes ir prieš gerus tris metus įsivaikinom mergytę ir sveikutė, linksma ir meili mergytė. Vis kyla klausimas kodėl bio mama paliko. Matyt yra lemta iš aukščiau, kad skyrė mums ją užaugint. Pamatėm ją vieną sykį parvažaivom po savaitgalio pasakėm vaikų teisėm, kad suteiksim jai šilumą ir meilę. Mums leido tą pačią dieną pasiimt tai buvo ir strioko ir džiaugsmo. Dar jai tą dieną pasirodo dantukas dygo, mums nesakė mašinoj pradėjo verkt su vyru nežinojom ka daryt. Nu daug o daug galėčiau pasakot ypač kaip gyvenimas pasivertė staigiai. Tik žinau viena, kad esam laimingi žengę šį žingsnį.
Žinau, kad būna visom tų ir sunkių ir linksmų akimirkų, bet viską atperka vaikelio bučinys ir pasakymas kaip aš tave myliu mama.
Dar sykį didelis Ačiū visoms žengusioms šį žingsnį. 4u.gif
Atsakyti
#54
Šia diena ir reikia džiaugtis 4u.gif
Aš taip pat nuoširdžiai džiaugiuos savo mažyliu. Džiaugiuos jo bendravimu su sesute, su mumis. Mes jam labai reikalingi ir jis moka tai parodyti. biggrin.gif
Kai prisimenu paskutinius mėnesius iki mažiuko atėjimo į šeimą, tai dabar galiu pasakyt, kad gyvenau kaip robotas, ėjau, dariau tai ką reikia ir taip kaip reikia, bet visos mintys buvo ne mano kasdienybėje. Buvo daug nerimo, bandymų "pasimatuoti" rūpesčius kurie lauks, ir blogų patirčių aplink buvo... Bet buvo ir gerų, buvo puikių žmonių tame laukime ir jie patys to nežinodami atnešė mums daug ramybės ir ryžto.
Šiai dienai mažylio sveikatėlė gera. Raida pasivijom bendraamžius. Sakau, kad man pasisekė, kad sulaukiau to, kuris turėjo ateit. Tiek širdim, tiek protu savo vaiką priėmėm labai lengvai ir greitai. Kur kas sunkiau buvo jo laukt...
Atsakyti
#55
QUOTE(arna @ 2012 10 10, 20:29)
Šia diena ir reikia džiaugtis 4u.gif
Aš taip pat nuoširdžiai džiaugiuos savo mažyliu. Džiaugiuos jo bendravimu su sesute, su mumis. Mes jam labai reikalingi ir jis moka tai parodyti.  biggrin.gif
Kai prisimenu paskutinius mėnesius iki mažiuko atėjimo į šeimą, tai dabar galiu pasakyt, kad gyvenau kaip robotas, ėjau, dariau tai ką reikia ir taip kaip reikia, bet visos mintys buvo ne mano kasdienybėje. Buvo daug nerimo, bandymų "pasimatuoti" rūpesčius kurie lauks, ir blogų patirčių aplink buvo... Bet buvo ir gerų, buvo puikių žmonių tame laukime ir jie patys to nežinodami  atnešė mums daug ramybės ir ryžto.
Šiai dienai mažylio sveikatėlė gera. Raida pasivijom bendraamžius. Sakau, kad man pasisekė, kad sulaukiau to, kuris turėjo ateit. Tiek širdim, tiek protu savo vaiką priėmėm labai lengvai ir greitai. Kur kas sunkiau buvo jo laukt...

tas tai taip 100 proc. iki sprendimo įsigaliojimo , laikas , švelniai tariant, išprotėt galima. schmoll.gif
o paskui viskas stoja i vietas ir lieka tik augint , džiaugtis ir nepamiršt padėkot ax.gif už tai , ką turim 4u.gif
Atsakyti
#56
QUOTE(osan @ 2012 10 10, 14:57)
Sveikos,
Tikrai pritariu. Visi tik gazdina kaip ten blogai bus, kokie tie vaikuciai problemiski ir  pasiligoje. O musu patirtis rodo, kad buna ir laaabai gerai. Jokiu mes sunkumu neturim, o oziukai ir kapriziukai kaip ir pas visus vaikucius. O del sveikatos- mano draugiu ju biologiniai vaikuciai dazniau serga ir sunkesnemis ligomis nei mano klecas.
Va siandien jau pradejom tvarkytis dokumentus antram ivaikinimui. Musu maziui reikia sesutes. Ir tikrai jokios baimes nejauciam smile.gif


Oi kaip smagu skaityti tokias naujienas, sveikinu Osan su tokiu apsisprendimu. wub.gif Mes po siai dienai dziaugiames, kad i seima atejo dvi sesutes. Yra labai daug gerio tame: jos dvi sesutes, jos megsta viena su kita zaisti, jos moka dalintis viska, net duota viena saldaini, jos myluojasi buciuojasi ir nepasidalina tevelio su mamyte.... tongue.gif oi kaip smagu girdeti kaip vyresnele protingai mokina sesute, man ir vyrui tai teikia tik dziaugsma. Jos abi nuostabios musu dukrytes seimoje skaiciuoja jau antrus metus, ir jeigu atsigrezciau atgal paziureti kaip mes gyvenome, tai tikrai-kaip uzprogramuoti robotai-pirmyn pirmyn ir viskas tas pats. Visai kitaip yra dabar, kai tu nubundi ir visai netiketai randi ant krastelio miegamajame prie taves atbegusia prisiglausti dukryte-man tai tokios nepakartojamos emocijos ir dziaugsmas kad atradome jas-musu spindulelius.
O del tu pasisakymu kas galejo ir kaip palikti tokius nuostabius vaikus--ir mums ne viena karta teko isgirsti. Kazkaip zmones issivaizduoja, kad paliekami vaikai yra vos ne kazkokie tai is kito pasaulio-svelniai tariant blush2.gif
Atsakyti
#57
kažkaip skaitau ir jaučiu, kad imu springti "baltais pūkais". Džiaugiuosi, jei išgyvenat tik teigiamas emocijas, taip pat jei teigiamosios tiek užgožia truputėlį neigiamų. Noriu įnešti disonansą į tą šiltą čiauškėjimą (čia nuoširdžiai, be ironijos) pagal temos antraštę.

Man buvo kraupiai sunku gal pusmetį, kai abu nei iš šio nei iš to nutraukdavo žaidimą ir susėdę prie sienos daužydavo galvas (per dieną tik spėk bėgioti - kokie 10 kartų vidutiniškai), mažius neišmiegodavo nė vienos nakties be kelių kartų supimosi, tokio, kad pabusdavom nuo lovelės trankymosi į sieną (vakare būdavo paliekama kambario vidury, kambarys ne mažas - įveikdavo kokius 6 m.). Dar daug daug detalių. Per pusmetį numečiau 10 kg. smile.gif (tik į naudą), vėliau, po pusmetinio šoko terapijos, pradėjo viskas po truputį dėliotis. Vaikai gyja iki šiol. Mannau, kad daug dar spėsim iki paauglystės. Dičkiukui problemos su saviverte (tokias galima sėkmingai ir biošeimoje įgyti), mažiukas vis dar prieraišumo neatsigerta iki soties, yra nepaprastai jautrus.
Drįsčiau paprieštarauti - jie truputį iš kitokio pasaulio (nebent pakliuvo į šeimą tik iš gimdymo namų, bet ir tai yra žinojimo apie tą faktą faktorius) ir tą "kitokį pasaulį" nešasi visą gyvenimą, o mes esam tam, kad ta našta būtų kuo lengvesnė ir, jei pavyks, mažai reikšminga ir nejuntama.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Sunute: 11 spalio 2012 - 13:14
#58
QUOTE(Sunute @ 2012 10 11, 15:10)
kažkaip skaitau ir jaučiu, kad imu springti "baltais pūkais". Džiaugiuosi, jei išgyvenat tik teigiamas emocijas, taip pat jei teigiamosios tiek užgožia truputėlį neigiamų. Noriu įnešti disonansą į tą šiltą čiauškėjimą (čia nuoširdžiai, be ironijos) pagal temos antraštę.

Man buvo kraupiai sunku gal pusmetį, kai abu nei iš šio nei iš to nutraukdavo žaidimą ir susėdę prie sienos daužydavo galvas (per dieną tik spėk bėgioti - kokie 10 kartų vidutiniškai), mažius neišmiegodavo nė vienos nakties be kelių kartų supimosi, tokio, kad pabusdavom nuo lovelės trankymosi į sieną (vakare būdavo paliekama kambario vidury, kambarys ne mažas - įveikdavo kokius 6 m.). Dar daug daug detalių. Per pusmetį numečiau 10 kg. smile.gif (tik į naudą), vėliau, po pusmetinio šoko terapijos, pradėjo viskas po truputį dėliotis. Vaikai gyja iki šiol. Mannau, kad daug dar spėsim iki paauglystės. Dičkiukui problemos su saviverte (tokias galima sėkmingai ir biošeimoje įgyti), mažiukas vis dar prieraišumo neatsigerta iki soties, yra nepaprastai jautrus.
Drįsčiau paprieštarauti - jie truputį iš kitokio pasaulio (nebent pakliuvo į šeimą tik iš gimdymo namų, bet ir tai yra žinojimo apie tą faktą faktorius) ir tą "kitokį pasaulį" nešasi visą gyvenimą, o mes esam tam, kad ta našta būtų kuo lengvesnė ir, jei pavyks, mažai reikšminga ir nejuntama.


Sunute, to ką pasakojate, patirti neteko.
Buvo ir pas mus tam tikrų dalykų. Rašiau apie tai anksčiau. Ir savo mažos patirties negaliu vadinti sunkia, vien skaitydama su kuo tenka susidurti kitiems.
Gal man tiesiog gyvenime pasisekė... Nežinau. Bet Dievulį rūstinčiau bėdavodama.
Atsakyti
#59
QUOTE(arna @ 2012 10 11, 13:33)
Sunute, to ką pasakojate, patirti neteko.
Buvo ir pas mus tam tikrų dalykų. Rašiau apie tai anksčiau. Ir savo mažos patirties negaliu vadinti sunkia, vien skaitydama su kuo tenka susidurti kitiems. 
Gal man tiesiog gyvenime pasisekė... Nežinau. Bet Dievulį rūstinčiau bėdavodama.

Pabėdavok, Dievulis išsiaiškins. Geriau kad čia skaitančios nemanytų, kad įvaikinimas pūkeliais ir migdolais kvepia. Būna visaip. Niekada į nieką nenorėčiau keisti tos patirties, kurią turiu. Tai be galo daug man davė, kad ir kaip sunku buvo. O ir meilės mūsų namuose padvigubėjo smile.gif.
Atsakyti
#60
Aha, yra toks jausmas. Springimo. Na taip, turėjau ir turiu tikriausia vieną išsunkesniųjų ar net sunkiausiųjų patirtį. Bet sparčiai iš visų bėdų lipam. Kaip mūsų apylinkės pediatrė sako- net žiūrėt pradžioje skaudėjo- koks tas vaikas, o dabar sako, tai ką ten- per metus jis labai apsiraminęs.
Tas sėkmingas įsivaikinimas, globa. Nežinau. Dar neužauginau nė vieno, kiek jis sėkminga ta globa buvo spręsti reiks daug vėliau, kai jau tas vaikas išeis į savo gyvenimo kelią. Kaip jis ten rinksis draugus, gyvenimo palydovus, darbo vietą, profesiją, kokie bus santykiai su žmonėmis, jo šeimos nariais. Tada jau galėsiu sakyti tai sekėsi man ar nesisekė.
O kas dabar vyksta- dabar auginimas, dabar tiesiog procesas. O tolygaus proceso nebūna, nebūna gyvenimo be kliūčių, be sunkumų, be džiaugsmų ir ramybės.
Atsakyti