Tai kaip čia vylioti. Va, galiu papasakoti savo istoriją, iš patirties:
Dar mokykloje, kai buvau mokinė, mokinausi 10-oje klasėje. Pas mane buvo ir tie "iškilimai" nemaži, taip kad vaikinai neatstodavo. Nežinau, kokia išranki būdavau tuo atžvilgiu, bet ieškojau to vienintelio. Norėjau tokio, kurį susidariau savo iliuzijose, svajonėse, o išvaizdą pati susikūriau tokią, kokios ir norėjau.

, žinoma, ieškoti tai net ir neieškojau būtent tokio, bet ..., stengiausi rast bent kiek panašų į "Svajonių Jaunikaitį".

Taigi, mano susikurtas vaikino idealas buvo toks; aukštas, rudaplaukis, netrumpais, bet ir neilgais plaukais, mėlynomis akimis, gero charakterio, šposininkas, mielas, gudrus, gražiai rengtųsi, save prisižiūrėtų. Na turbūt tokio ir nebūtų?, bet va ėmė ir atsirado. Atrodo lyg iš niekur ...

Kaip aš apsidžiaugiau.

, jis buvo naujokas mokykloje, tad jis sudomino ne tik mane vieną. Na o standartus atitiko ir net per daug gerai atitiko. Jį jau mylėjo keletas klasių merginų. Negaliu sakyt, kad iš jų visų buvau gražiausia. Ne. Buvo keletas tokių visai "baika", bet tarkim figūra nė nepridėsi prie manęs, na nenoriu per daug girtis, bet manoji figurikė buvo daaaug geresnė nei jų. Turiu ir papus ir subinioką.

, o jos arba to arba to- neturi. Ir iš veido bruožų buvau gražesnė už didžiąją daugumą merginų. Keista, kad viską prisimenu net dabar, o tai buvo jau ganėtinai senai. Turbūt dėl to kad tai įstrigo man atminty ir manau niekada neišblės. Tai labai įsimintina. Vis stebėdavau jį, iš pradžių būdavo labai

, vėliau jau nebe. Buvau papratusi ir gėdos jausmas na bent minimaliai dingdavo, nors širdy jis būdavo, kai tik jis ateidavo širdis imdavo plakti vis stipriau ir stipriau, nieko padaryti negalėjau, nes pasižymėjau nedrąsumu, kas viską ir gadino. Matydavau, kaip jis į mane žiūri, raudonuoja ir t.t, akivaizdūs meilės požymiai?, o ką aš galėjau žinoti, gal tai tik mano iliuzijos, gal jis raudonuoja tik šiaip ...

, nežinau kaip ten kas. Keletą kartų susidurdavom kaktomuša kolidoriuj. Pasitaikydavo tiek progų kai likdavom tik mudu, bet neišdrįsau net pasakyti "Labas".

, dabar prisiminusi galvoju, kokia gi iš tiesų durna buvau. Dabar, kai esu jau nebe labai jauna, atrodo, jei tik atsukčiau laiką atgal tai kaip griebčiau bučiuot ir jau mano būtų.

Nieko negalėjau padaryt, gėda viską gadino. Tas jausmas, kad galiu išrausti, kad jis ką nors pasakyt blogo ar įžeidžiančio. Neišdrįsau. Baigėsi viskas ir dabar jau turiu vyrą, dukrą. Susikūriau šeimą, esu laiminga, bet jo aš niekada nepamiršiu, nes iki šiol nesu sutikusi gražesnio už jį.

O ką Jūs būtumėt dariusios, kaip Jūs elgtumėtės tokioj situacijoj?, ar Jūs drąsios?, kaip viliotumėt?, ką kalbėtumėt?