Ojėzau, kaip aš nemėgstu to momento, kaip reikia pasakyti, kad išeinu iš darbo, nu kaip nemėgstu, tempiu iki paskutinio laiko atidėlioju,ieškau mintyse preteksto, tuo pačiu pati save itikinėdama, kad jau laikas...Va ir dabar vos tik užsiiminiau, kad keliu sparnus, nu kaip nefaina, buvau ir pas padalinio vadovę, ir pas direktorę,abi labai ikalbinėja pasilikti, apgalvoti, apsigalvoti...

Algos labai kažkiek nekelia, bet siūlo didesnį krūvį( tuo pačiu didesnę algą, nes prisideda darbo valandų, dar šiek tiek daugiau popierių tvarkyti atitinkamų, už kuriuos mokamas algos priedas). Nu kaip dabar nesmagu, jaučiu, kad ir kolegos aptarinėja, apkalbų neišvengsiu, juo labiau, kad aš jau turiu naują darbo vietą praktiškai, belikę ten tik paderinti kai ką. Kaip pasimečiau.
Esu labai skysta vienu klausimu- žiauriai prisirišu prie žmonių ir vietų, labai nemėgstu keisti darbo, net jei jame neviskas einasi, kaip kad aš norėčiau.Kažkaip dabar jau kaip ir kalta jaučiuosi, kad nuvyliau žmones, kad išeinu. Bet juk einu, ten, kur man galbūt bus geriau( tikuosi, finansiškai ir pareigos aukštesnės).
O jūs lengvai ryžtatės permainoms?
Iš kitos pusės pagalvojus, negi dabar iki pensijos viename darbe dirbsiu