Mes tai ligoninėj savaitę išgulėjom, nes operaciją (cezario pjūvį) darė.Tad vargo su mažike nebuvo tuo metu, nes seselės ir naktį man leisdavo pamiegot, o ir mažoji dieną pas mane palatoj palikta visą laiką parpdavo.Svarbiausia laiku pamaitink ir pamperį pakeisk

...Džiaugiausi tokiu ramiu vaiku.Galvojau, nu grįšiu namo tai net nesijaus kad lialius namie, įsivaizdavau, kad kaip ir priš nėštumą duosiu ralio po miestą tik su vežimu

...Bet čia tik tikėjaus

.Vos grįžus supratau, kad šalia manęs nebėra gerojo ligoninės personalo, kad šalia tik vyras, kuris apie vaikus tiek pat nusimano kaip ir aš

.Ir niekas naktimis nebepadės pamiegot, padės tik laiku, kas tris valandas atsikelt

...O tuo pačiu dar ir buitis užgriuvo(čia skalbimas, čia skalbinių liginimas, indai ir dar daug kitų buitinių darbų)

...Bet nosies nenukabinu

, ir naktį tris kartus keliuos, ir kambarius susitvarkau, ir indus susiplaunu, nu vienu žodžiu viską stengiuos apsidirbt, bet pirmiausia stengiuos mažąją į lauką grįnu oru išvežt pakvėpuot(visi kiti darbai palaukia)

...Na neskaitant to kad gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, dar ir aukšto mokslo siekiu(neakivaizdiniame skyriuje)

, taigi birželis nusimato nelengvas kai ant rankų bus 2 mėn lelytė(dabar mums 3 sav.), bet rankų juk nenuleisi!!!Visi išgyveno, išgyvensiu ir aš!!!