Manto gimimas

Labai graži istorija su laiminga pabaiga   
O aš labai bijau.... Ir noriu kad viskas kuo greičiau ateitu ir pasibaigtu laimingai....  

Katinuk-graži Mantuko gimimo istorija

Tikrai grazi istorija, aukite sveikuciai 

Mano sūneliui rytoj 9 mėn., tai ta proga noriu su jumis pasidalinti savo prisiminimais 

2006-06-12 Pirmadienis. 38sav. + 5d.

Apžiūra P. Mažylio gimdymo namuose. Gydytoja sako, jog gimdymo takai jau ruošiasi, kaklelis jau sutrumpėjęs ir suminkštėjęs. Jos manymu, šią savaitę jau turėčiau pagimdyti ir numatyto termino (birželio 21d.) nesulaukti. Jei šią savaitę neprasidėtų gimdymas, sekmadienį reikės važiuoti į gimdymo namus, gydytoja išklausys vaisiaus širdies tonus, o pirmadienį guldys į stacionarą.

2006-06-13 Antradienis. 38sav. +6d.

Pasišalino gleivių kamštis. Laukti liko nedaug... 

2006-06-14 Trečiadienis. 39sav.

Atvažiuoja draugė. Geriam arbatą, plepamės. Užsuka ir mano teta. Abi „karksi“, kad rytoj gimdysiu. Juokiuosi, kad būtų neblogai, nes 15 – man patinkantis skaičius, ir 16-tą diena visai nieko. Tik jokiu būdu ne 17-tą –toks „negražus“ skaičius.  Man jis labai nepatinka.
Šiandien mano mamos gimtadienis. Skambinu mamai, sveikinu. Mama „uždraudžia“ man šiandien gimdyti, nes birželio 14-toji - gedulo diena. Juokiuosi ir „susitariam“, kad palauksiu rytojaus. 

2006-06-15 Ketvirtadienis. 39sav. +1d.

Naktis buvo sunki. Įtariu, kad kankino paruošiamieji sąrėmiai. Prabudau nuo pilvo maudimo. Nuėjau į WC, grįžus dar labiau pradėjo mausti, o po to jau ir skaudėti. Skausmas plito į nugarą. Prasivarčiau taip kelias valandas. Paryčiais užmigau.
Dieną ramu. Nieko „įtartino“ nejaučiu. Parašau draugei žinutę, kad jos burtai neveikia ir šiandien dar negimdysiu. Ne, gimdyti šiandien negaliu, nes MB komandiruotėj – Druskininkuose. 

2006-06-16 Penktadienis. 39sav. +2d.

Naktį ramu. Visai neblogai išsimiegojau. Tik nuo pat ryto baisus tingėjimas. Nieko nenoriu veikti. Įsijungiu kompiuterį ir visą dieną „sėdžiu „supermamoj“. Apie 11val. Pajuntu vėl tokį patį keistą maudimą, o vėliau ir skausmą nugaroj ir pilvo apačioj. Hmm... Vėl paruošiamieji sąrėmiai? Po kelių minučių praeina. Pusvalandį ramu, ir vėl pasikartoja. Praeina... Kelias valandas ramu. Susirašom su MB. Juokiuos, kad šiandien važiuosim gimdyti.
14val. Ir vėl pasikartoja skausmas, šį kartą jau aštresnis. Kelios minutės įtampos ir vėl ramu... Skausmas kartojasi kas 20, 15, 25min. Pasidarau didelį puodą kavos ir toliau plepuosi su „supermamom“. Laukiu, kol intervalai tarp sąrėmių pradės retėti. O jie visai padriki – 20, 15, 30, 10 min. ... Nieko nesuprantu. Čia jau tikrieji sąrėmiai ar vis dar paruošiamieji?!
Mama parašo žinutę, skambina teta, žinutę rašo ir draugė, ateina krikšto mama, skambina anyta. Visoms įdomu kaip aš jaučiuosi. Kažkodėl visoms kartu. Gal nujaučia, kad JAU!  Aš tyliu – viskas gerai. Kalbėdama telefonu su anyta, sukandusi dantis iškenčiu sąrėmį. Nieko – viskas puiku. Kada gimdysiu? – Nežinau!  Grįžta iš darbo MB. Valgom vakarienę.
17val. Sąrėmiai stiprėja, bet ... nedažnėja. Intervalus tarp sąrėmių MB matuoja telefono chronometru. 10, 15, 8, 20, 10, 7min. ... Keista... Nežinau ką daryti...  Skambinti gydytojai ar dar laukti? Bet bus neramu laukti nakties. Skambinu tetai (ji medikė), pasakau, kas vyksta. Ji liepia skambinti gydytojai. Dar palaukiu... Intervalai tarp sąrėmių tokie patys. 21.30 val. nebeiškenčiu ir skambinu gydytojai. Pasirodo ji Vilniuje. Klausia, ar skausmas jau nebepakeliams. Ne, galiu kentėt, tik vienas kitas sąrėmis užgniaužia kvapą ir tenka ramstyti sienas. Gydytoja siūlo nuvažiuoti į priėmimo skyrių apžiūrai. Dėl visa ko, kad būtų ramiau. Jei tikrai prasideda gimdymas, tai ji per porą valandų grįš į Kauną.
Ruošiuosi į gimdymo namus. MB išeina į garažą mašinos. Palendu po dušu, pasidarau manikiūrą, pedikiūrą.   Grįžta MB, pasiimu iš anksto sukrautus daiktus ir išvažiuojam. Išeidama iš namų dar pasakau: „Išeinam dviese, o grįšim, tikriausiai, jau tryse“. 
Savanorių prospektas pustuštis. Mašinoj apie kažką kalbamės. Apėmusi tokia neapsakoma ramybė, atrodytų, kad išvažiavom pasivažinėti, o ne gimdyti.
Gimdymo namų duris atidaro apsimiegojusi akušerė. Paprašau pakviesti budintį gydytoją. Jis paklausinėja kokie sąrėmiai, kas kiek laiko kartojasi, tada paprašo MB palaukti už durų. Apžiūri gimdos kaklelį. Atsidarymas - 3 cm. Sako: „Guldom“ ir skambina mano gydytojai. Grįžta MB, atneša daiktus. Laikrodis rodo 22.10 val. Jei viskas gerai seksis, apie 5 val.ryto jau turėtume sūpuoti savo mažylį. 
Ateina akušerė, atneša naktinius ir chalatą, liepia rengtis. Paduoda rūbus ir MB. Pati sėda prie stalo ir pildo mano kortelę. Prasideda klausimai – atsakymai. Vėliau vėl MB išprašo už durų, man daro klizmą.  Tuo metu nubėga pirminiai vandenys.
23.15 val. Mes jau gimdykloje. Įsikuriam. Aš įsitaisau ant minkšto kampo, MB šalia. Žiūrim filmą „Didysis Lebovskis“ ir laukiam iš Vilniaus grįžtančios mano gydytojos. Nuotaika gera.
00.10 val. ateina gydytoja. Matau, kad nelabai patenkinta (o ko jai džiūgauti, juk sugadintas savaitgalis (šią naktį teks su manim paprakaituoti, o sekmadieni budejimas). Apžiūri mane ir sako, jog tikėjosi išvysti kitokį vaizdelį (kamuojamą nepakeliamų sąrėmių, rėkiančią ir pan.) Gimdymo veikla lėtėja. Per 2 valandas kaklelis atsidarė tik 1 cm. „Tokiais tempais gimdysim iki pirmadienio“ – tikiuosi, ji juokauja.    Klausia, ar reikės epidūro.  Ilgai nesvarstau ir sakau, kad bandysiu be jo...
00.30 val. man stato lašelinę. Lašina skatinamuosius. Jaučiu, kaip venomis sklinda šiluma po visa kūną. Po 10min. prasideda KOŠMARIŠKI sąrėmiai!  Sąrėmis trunka 1min., 1 min. duoda pailsėti. Ir taip kas dvi minutės...  Girdžiu gydytoją sakant: „Va, čia tai prasidėjęs gimdymas“. Prakerpa vandenmaišį, nuleidžia vandenis. Vandenys skaidrūs. Vadinasi, mažyliui kol kas viskas gerai.  Gydytoja ir MB daro man nugaros masažą. O skausmas, toks beprotiškas skausmas. Su niekuo nesulyginamas. Iš pradžių skauda tik nugarą, po to pereina į pilvą, dar vėliau jau drasko visur. Atrodo, perplėš mane pusiau.  Stengiuosi taisyklingai kvėpuoti, mintis sutelkiu tik apie mažylį... Įsikniaubiu į pagalvę, įsikimbu į lovos kraštą... Kaip? Kaip tą mane draskantį skausmą iškęsti? Išleidžiam gydytoją pailsėti, jai dabar nėra čia kas veikti. Išeidama iš gimdyklos mus perspėja, kad ją kviestume jei nebepakelsiu skausmo ir užsimanysiu epidūro. Buvau nusprendusi gimdyti be epidūro, bet kuo toliau, tuo labiau jo norėjau... 
Užsimanau į WC. Bet kaip iki jo nusigauti? Tas atstumas nuo mano lovos iki WC atrodo neįveikiamas. Akušerė sako, kad drąsiai kelčiausi ir eičiau. DRĄSIAI!  Nieko sau pasakymas. Ne drąsos, o jėgų man reikia pakilt iš lovos... Vargais negalais atsikeliu, žingsnis po žingsnio kėblinu iki WC, MB neša lašelinę. Pakeliui „užklumpa“ sąrėmis. Atlaikau ir toliau tęsiu tą ilgą kelionę. Pagaliau! Atsisėdu. Ooo, kaip gera atsisėdus!  Man čia patiko! Niekur neisiu!  Bet tenka grįžti. Atsisėdu ant minkšto kampo. Akušerė liepia gultis arba vaikščioti. Sėdėti uždraudžia – neįsistatys vaiko galvutė.
2.30 val. ateina gydytoja, patikrina kaip viskas vyksta. Jai įdomu kodėl iki šiol neprašau epidūro. Atsidarymas – 7 cm. Gydytoja sako, jog liko maždaug valanda ir bus viskas baigta. Liepia apsispręsti: noriu epidūro ar ne, nes po to bus per vėlu. Mano Melnikaitės didvyriškumas kažkur staiga išgaruoja... NORIU EPIDŪRO!!!  Iš skausmo akyse matau žalius ratilus, gal man jau stogas važiuoja? Haliucinacijos prasideda? Gydytoja bando mane atkalbėti nuo nuskausminimo:“jei jau tiek išlaukei, tai kam tau tas epidūras? Juk tik 1val. liko!“ Man siūlo sūkurinę vonią ir suleisti „nošpos“. Nenoriu vonios, noriu epidūro!!! Vaistus vis dėl to suleidžia. Nejaučiu jokio poveikio. NORIU EPIDŪRO!!! Iškviečia anesteziologę. Ji irgi dar bando mane atkalbėti, kad gal jau neverta, jei tik valanda liko, nes vis dėlto čia intervencija i stuburą. „Juk šitiek jau iškentėjai...“ Todėl ir noriu, kad jau prisikentėjau, net akyse žaliuoja! 
2.40val. Susitariam, mane nuskausmins.  Gydytoja ir MB išeina į koridorių. Anesteziologė man liepia atsisėsti ant gimdymo stalo ir pasilenkti. Net nepajuntu, kaip staigiai ten atsiduriu.  Pralaukiu dar vieną sąrėmį ir į stuburą man įveda kateterį. Atsigulu, pradeda lašėti vaistai. Jaučiu kaip kūnu bėga šiurpuliukai, truputį krečia šaltis ir... atlėgsta skausmas. Kokia palaima! Jokio skausmo!    Šlovė žmogui išradusiam epidūrą!  Šalia manęs esantis aparatas fiksuoja stipriausius sąrėmius, o aš jaučiu tik lengvą nugaros kutenimą. Ramybė... Gimdykloje mus palieka vienus, prigesina šviesas. Užsnūstam...
3.40val.  Pabundu nuo noro stangintis. Po truputį grįžta skausmas. Siunčiu vyrą pas akušerę. Ši iškviečia gydytoją. Gydytoja patikrina kaklelį – atsidarymas nepilnas. Dar truputį teks laukti... Sulašina dar vieną dozę nuskausminamųjų. Vėl gera... Vėl mudu vieni... snaudžiam...
4.10val. dabar jau tikrai noriu stangintis!!! Gydytoja vėl tikrina kaklelį, šį kartą jau leidimas duotas!  Akušerės ruošia gimdymo stalą, įrankius, rūbelius mažyliui. Mano kojas apuna medžiaginiais batais. Gydytoja dar kartą išklauso mažylio širdutės tonus ir … svarbiausias etapas prasideda!!! Dar truputį mano pastangų ir laiko, ir mudu su vyru tuoj tuoj susitiksime su savo “Pūkučiu” -  Taip vadinom pilvelio gyventoją 
Prasideda stūmimas. Pirmoji stanga – stengiuosi kaip galėdama, ausyse skamba „Mamos mokykloje“ akušerės duoti patarimai: „ ... riestis į C raidę, stumti visa jėgą žemyn į dubenį, o ne į žandus ir akis...“ Atrodo, viska darau taip, kaip reikia, bet dar ne, dar ne laikas pamatyti mažiuką. MB stovi šalia manęs, gydytoja mane drąsina. Pertraukėlė. Galiu truputį atsipūsti ir išklausyti gydytojos nurodymų. Vėl stanga... Vėl didžiausios mano pastangos. Bandau galvoti tik apie vaikelį, kaip jam dabar sunku... Turiu pasistengti, kad viskas vyktų kuo greičiau ir, kad jam kuo mažiau reiktų kankintis. Ir šį kartą nieko...  Pertraukėlė. Trečias bandymas. Stūmiu iš visų jėgų, gydytoja šūkteli, kad jau mato galvytę! Prašo dar truputį pasistengti. Vykdau visus jos nurodymus. Deja, ir šis kartas nesėkmingas...    Gydytoja vėl matuoja vaikelio širdutės tonus. Jie sulėtėję, vadinasi jam pradeda trūkti deguonies...  Man uždeda deguonies kaukę, MB ją laiko, aš giliai kvėpuoju. Galvoje kirba mintys: „Kad tik viskas būtų gerai...“ Bet ne, aš negaliu pasiduoti, aš turiu dar ir dar kartą stengtis ir būti stipri.  Vėl stanga. Atrodo, kad sunkiu iš savęs paskutines jėgas . Ir ne veltui, girdžiu gydytojos žodžius: „ Užgimė galvutė!“ Pagaliau! Pagaliau sunkiausias darbas padarytas! Neturiu jėgų pakelti galvą ir pasižiūrėti į gimstantį savo sūnelį.
4.30val. Vėl stanga. Jaučiu, kad visiškai nebeturiu jėgų stumti. Gydytoja prašo dar truputį pasistengti. Atrodo, kad jau pasuoju.  Tada gydytoja stoja man į pagalbą. Užgula mano pilvą ir sąrėmio metu, kai aš stumiu, „išspaudžia“ vaikelį. 
4.32val. Pirmasis riksmas!!!  Viskas! Koks palengvėjimas! Ir, žinoma, ašaros... Negaliu jų sulaikyti, jos srūva upeliais... MB mane apkabina, bučiuoja. Kokie mes laimingi!!!   
Mažylį guldo man ant pilvo. Prieš tai taip garsiai rėkęs, staiga nurimstsa. O, Dieve, koks jis gležnutis, taip ilgai lauktas ir beprotiškai mylimas!  Nesulaikau ašarų. Mus sveikina ir gydytoja.
Seselės paima mažiuką, jį sveria, prausia, rengia. Vaikų gydytoja įvertina pagal Apgar skalę – 9/10. MB daro pirmąsias nuotraukas. Akušerė ir gydytoja siuva, tvarko mane. Jokio skausmo, nieko nejaučiu, tik begalinį džiaugsmą susitikus su savo sūneliu... 
Pagaliau gimdykloje liekam vieni. Aš, MB ir mūsų mažasis sūnelis. Jau nuspręsta, pavadinsim jį Mantu. 
Gimė Mantas prieš pat saulės tekėjimą, ankstyvą birželio 17 – osios rytą. Nuo šiol ši data mums bus tokia svarbi, o 17-ka  – man gražiausias skaičius. 

Istorija  sauni o ir sunelis koks grazuolis

labai grazi istorija jusu net asara ispaude o jau grazumas Mantuko   sekmes jums