NeNaujoke, tu tikra rašytoja, Taip gražiai aprašei, net apsiverkiau skaitydama. Aukit didelės ir sveikos
Labai graziai aprasyta istorija, o Luknyte ti tokia fainulka:)
Su tokiu jumoru papasakota tokia rimta istorija 
Visą laiką skaitydama šypsojausi, o kai priėjau paskutinę pastraipą vos neapsiverkiau...
Kaip gražu...
Visą laiką skaitydama šypsojausi, o kai priėjau paskutinę pastraipą vos neapsiverkiau...
Kaip gražu...
Labai graži istorija. Iki ašarų graži. 
Taip įsijaučiau...noriu dar kartą gimdyti... 
O jūs aukit sveikutės ir gražutės.
Taip įsijaučiau...noriu dar kartą gimdyti... O jūs aukit sveikutės ir gražutės.
Aciu labai uz ivertinimus 
Labai idomiai papasakojai savo gimdymo istorija Juokiausi skaitydama tavo ir gydytojo dialogus 
Turi rasytojos talenta 
Linkiu tavo mazylei augti didelei ir sveikai
super gera aprasytoja, ir aisku saunuole mamyte, sveikateles dukrytei ir visu graziausiu dalyku
Aciu visoms Rasiau is sirdies
Visa gyvenima man gimdymas buvo pats svenciausias ir labiausiai pakyletas dalykas pasaulyje. Ir po sunaus gimimo taip galvojau. Viskas buvo grazu.
O po Luknes gimdymo kazkaip suvokiau, kad cia grozio ir romantikos labai mazai. Dabar man tai - skausmingas ir mamai ir vaikui, baisus ir varginantis procesas. Kai gimdziau sunu, dar gimdykloje dariau jo nuotraukas ir man buvo labai grazus jo verksmas ir grazios nuotraukos. O Luknes negalejau fotografuoti - man ji atrode tokia pavargusi ir visai nebuvo panasi i maza laiminga mergaite, pagaliau pamaciusia savo mamyte
Pirmasias nuotraukas padare atvaziaves lankyti sunus. Ir dabar kai paziuriu i jas - man gaila to vargso leliuko - veiduke irasytas tik skausmas ir nuovargis. Gryzusi is ligonines apziurejau sunaus pirmasias nuotraukas. Ir jokio grozio taip pat nepamaciau - tik maza, bejegi, nuvargusi, verkianti leliuka Paskui dar kiek ziurejau ka tik gimusiu leliuku, vis matau ta pati - skausma ir nuovargi.
Va taip va keiciasi poziuris i kai kuriuos daiktus.
Beje, kalbu tik apie laimingai gimusius mazylius, o kiek ju gimsta traumuotu
Nu ka as cia, gal man pogimdyvine depresija
Rasiau is sirdies Visa gyvenima man gimdymas buvo pats svenciausias ir labiausiai pakyletas dalykas pasaulyje. Ir po sunaus gimimo taip galvojau. Viskas buvo grazu.
O po Luknes gimdymo kazkaip suvokiau, kad cia grozio ir romantikos labai mazai. Dabar man tai - skausmingas ir mamai ir vaikui, baisus ir varginantis procesas. Kai gimdziau sunu, dar gimdykloje dariau jo nuotraukas ir man buvo labai grazus jo verksmas ir grazios nuotraukos. O Luknes negalejau fotografuoti - man ji atrode tokia pavargusi ir visai nebuvo panasi i maza laiminga mergaite, pagaliau pamaciusia savo mamyte
Pirmasias nuotraukas padare atvaziaves lankyti sunus. Ir dabar kai paziuriu i jas - man gaila to vargso leliuko - veiduke irasytas tik skausmas ir nuovargis. Gryzusi is ligonines apziurejau sunaus pirmasias nuotraukas. Ir jokio grozio taip pat nepamaciau - tik maza, bejegi, nuvargusi, verkianti leliuka Paskui dar kiek ziurejau ka tik gimusiu leliuku, vis matau ta pati - skausma ir nuovargi.Va taip va keiciasi poziuris i kai kuriuos daiktus.
Beje, kalbu tik apie laimingai gimusius mazylius, o kiek ju gimsta traumuotu
Nu ka as cia, gal man pogimdyvine depresija
Oi, ne i ta tema atsakiau 
