
vakar prieš miegą mintimis nuklydau į gūdų mišką, gaubiantį mano pačios esmę. ilgai broviausi per tamsią tankme, pavargau ir buvau beprarandanti viltį, kai pagaliau išėjau į nedidelę pievelę. po kojomis žalia žolytė, virš galvos žydro dangaus lopinėlis. pro šalį dūzgia kamanės ir praplevena drugeliai. nuėjau į patį pievelės vidurį, pritupiau ir iš kišenės išsitraukiau mažytę sėklytę, tuputį apvytusią nuo kasdienių nerimastingų minčių, ir švelniai įspaudžiau ją tarp kupinų gyvybės žolės stiebelių - į juodą vaisingą žemę. ant sėklytės aukso raidėm žibėjo "laimė". atsiguliau ant žolės ir sau pasižadėjau - puoselėsiu ir saugosiu tą sėklytę, kad ji išaugtų į didelį stiprų medį. jei reikės, pati į dangų pakilsiu, kad parvyčiau lietaus pritvinkusius debesis...
gal ir be ryšio čia parašiau, bet nuo vakar vakaro mintyse ramu ir gera... ir vis pagaunu save tiesiog besišypsančią

mintys išties daug gali
