Norėjau parašyt apie motyvaciją
Dukrytės vardą sugalvojau prieš 15 metų, tai net nebuvo sugalvojimas, tai buvo ilgų pasakojimų, prisiminimų, įvykių išdava...Tas vardas man įaugo į kraują, svajones
aš jį įsimylėjau, mylėjau, myliu...ir nuostabu, kad tą vardą įsimylėjo ir mano vyras...jis mums tapo prasmingu...ir niekas mūsų nebūtų privertęs atsisakyti to vardelio, net jei tuo vardu būtų pavadintas kas antras vaikas Lietuvoje...
todėl aš nesuprantu tokios priežasties, kaip svarbu- retas vardas...jeigu vardo pasirinkimą lemia tik šis dalykas, manau, vardas nėra parinktas prasmingai...bet....gal ne visiems ir reikia tos prasmės....
Pvz man vardą tėvai davė, nes buvo įsitikinę, kad prie trumpo vardo niekas neprilipins etikečių, pravardžių, trumpinių ir pan...pasitvirtino tik paskutinis dalykas, vardo iš 4 raidžių jau niekaip nebesutrumpinsi....O vardas dažnas, tėvai žinojo, ale jiems patiko ir vistiek mane pavadino...
Beje, tos, kurios paslaptingai parašė apie vardus (Ieva- Pieva, muminukas, leliux) neprašysiu pasakyti to vardo, nes ... kai laukiausi ir vaiko vardelis buvo numyluotas nučiū čiuotas mano mintyse, niekam jo nesakiau, nes kartais man atrodė, kad ištardama jį garsiai sugriausiu tą nepaprastumo aureolę
o dabar mėgstu dažnai sakyti savo mažylės vardą, nes jis man nuostabus
be to, kas tada buvo neapčiuopiama realybe (pilvuku) , dabar yra nuostabi mano kasdienybė