O viskas prasidėjo vakarą, kai visa Lietuva šventė. Vasario 16. Atvažiavo 100 metų nematytas vyro vaikystės draugas, tad vaikinukai kilnojo bokalą kitą alučio. Tostai liejosi per kraštus - ir už Lietuvą, ir už jaunystę... o pasirodo reikėjo pakelti taurę ir už mažaji pilvelio gyventoją, kuris nusprendė pasibelsti savaite anksčiau. bet apie viską nuo pradžių.
po iškilmingo paminėjimo ir vaikystės prisiminimų vakaro, kritome su vyru į lovą. 5 valandą ryto mane pažadina garsas, lyg kūdikis verktų. O jėzus marija, kas čia dabar? instinktyviai čiupti už pilvo - na viskas vietoj
pasirodo, mūsų katinas, kurį uždarėme kitame kambaryje nusprendė pakeisti plokštelę ir pragysti neįprastu balsu. Hrrrrr kaip pykau, kad pažadino, nes taip saldžiai miegojau. kadangi miegai prasiblaške,ta proga nuėjau į damų kambarėlį ir ką jūs manot, pamačiau, kad iš ten kažkas pradėjo lašėti... PRASIDĖJO... nusimaudžiau, pažadinau vyrą. tam akys ant kaktos iššoko, kad JAU. šypsomės abudu ir netikim, kad mūsų mergytė jau beldžiasi. (apie tai, kad pilvelyje gyvena mergytė per echoskopiją pasakė gydytojas. Nors davė 80 proc, mes nė neabejojome, kad pilvelyje auga lėlytė). labai ramiai paskambinau i greitąją ir nupasakojau, kas čia su manim vyksta, paprašiau, kad labai neskubėtų važiuoti pas mane, nes dar noriu likusius daiktus susikrauti. o dispečerė, kad užriks, "Kaip neskubėti? Juk jūs gimdot! Negi norit mašinoj pagimdyti?" . Kaip ir reikėjo tikėtis, atlėkė grietoji greit. (nebūtų greitoji... 
), Medikei vyras mandagiai kavos pasiūlė, nes aš dar kuičiausi vonioje. Medikei akys ant kaktos : "Ne, nu jūs nenormalūs. Tik staigiai į ligoninę..."Taip atsidūrėme ligoninėje. Skausmų, sąrėmių jokių nejaučiu, kažkas lyg ir laša. bet labai jau nedaug. Sėdim palatoj su vyru ir vis dar netikim, kad JAU. Juokaujame, personalą linksminam... Po apžiūros šliūkštelėjo vandanys, bet nieko daugiau ir nevyksta.... nusprendė skatinti. dideliam man ir vyro nusivylimui prijungė prie lašelinių. O mes taip su vyru svajojome, kad galėsime pritaikyti visus išmoktus masažiukus,pratimiukus... Epidūras veikia, skausmų jokių, kryžiažodžius abudu sprendžiame ir vis dar linksmi. Po šešių valandų, praleistų palatoje darosi nebe taip jau ir linksma. Gydytojas ateina pasižiūri, pakraipo galvą ir sako, kad dar palaukim kaklelis atsidarinėjo vangiai. Po ilgų valandų lašelinių kaklelis atsivėrė kiek reikia, tad epidūro nusprendė nebedaryt ir pasiūlė ruoštis maximalių išbandymų metui išėjome gimdyt. Gimdykla baisi, iš caro maro laikų atrodytų, kad kai gimdai, ne plytelių grožis ar kėdės patogumas svarbu, bet kai man nieko nevyksta tada spėji viska apžiūrėti. Abiem su vyru nebelinksma Na, neina leliukas ir tiek. Bandau stumt nieko ir taip toj baisioj gimdykloj praleidom mažiausiai dvi valandas. Jėgų nebebuvo, akyse žvaigždutės mirgėti pradėjo, nes paskutinį kartą valgiau praėjusį vakarą Cezaris toks buvo gydytojo verdiktas. Nuvežė į operacinę, viską prisimenu kaip per miglą. Tačiau, kad norėjau mesti kokį operacinį peilį į akušerę, labai gerai pamenu. Jūs įsivaizduojate, visa išsekusi guliu operacinėje, o ta bobelė su kitom pletkina apie mane Va, va, taip su tom gražuolem manekenėm ir būna. Atvažiuoja ir tikisi, kad kas nors už jas pagimdys. Kodėl moterys iš kaimo gimdo ir pagimdo, o čia Gražuolė... Daryk jai cezari Tačiau akušerės bjaurios kalbos užsimiršta, kai prie galvos prieina sesutė ir sako, sveikinu, jūs turite berniuką! BERNIUKĄ? KAIP TAI BERNIUKĄ? JUK ECHO RODĖ, KAD MERGAITĖ? (dar ir dabar turiu nuotrauką, kurioje gydytojas nubrėžęs rodyklę ir nupiešęs moteriškos lyties ženklą)
Dar didenis šokas buvo vyrui. Stovi vyrukas koridoriuje, rankoje rožinė kepurytė , rožinės kojinytės ir netiki, ką jam sesutė sako. Kantrybę praradusi seselė rikteli Na, kokia gi mergaitė gali būti su kiaušiukais ir pimpaliuku?... Dar didesnis šokas buvo, kai sužinojome, kad tas berniukas dar ir DIDELIS. Emilis svėrė 4100 g. Neįtikėtina, nes mano pilvelis mano buvo toks mažytis, pati buvau priaugusi nedaug svorio... be to, mane prižiūrintis medikas visą laiką kalė į galvą, kad vaikutis nedidukas, o ir atvažiavus į gimdymo namus, gydytojas apžiūrėjęs pilvelį pasakė, kad lelius nėra didelis, tad pagimdyti nebus sunku (pati esu ne iš stambiųjų). Viskas gal ir būtų buvę kitaip, jeigu per paskutinius du mėnesius būčiau buvusi dar paechoskopuota, tačiau kaip tyčia sugedo echoskopas. Bet gal taip ir geriau. Štai guli dabar mūsų Emiliukas jaukiai įsitaisęs rožiniuose pataliukuose ir nė neįtaria, kokiais netikėtumais apipintas jo atėjimas į pasaulį...
P.S.Ir kas gi sakė, kad rožinė spalva tinka tik mergaitėms?
