Tokiose situacijose labai nemėgstu patarimų "rašyk vadovybei". Tai panašu į norą kam nors permesti problemos sprendimą. Aišku, vadovybė turi tai žinoti, bet kol dokumentai keliaus iš kabineto į kabinetą, jūsų vaikas bus daužomas ir traumuojamas. Siūlyčiau galvoti ką aš pats/pati galiu padaryti čia ir dabar. Eikite sėdėti į pamokas, tegu eina tėvelis vyriškai pasikalbėti (gan efektyvu tai daryti per pamoką, klasės ir mokytojos akivaizdoje, mirtinoje tyloje, patikėkit, smurtautojui norisi žemėn prasmegti, kai jaučia, kad jo niekas neužtaria, visi prieš jį). Dar labai svarbu, kad klasės tėvai tarpusavy keistųsi informacija ir į visus klasės vaikus žiūrėtų kaip į savus, nes greičiausiai tas galvažudys skriaudžia ne vieną vaiką, kliūti gali visiems, tai tegu eina kalbėtis aktyviausias tėtukas, nepalikite šios problemos tik savo šeimos reikalu. Aišku, labai reikalinga ir mokytojos parama; jei jaučiate, kad ji abejinga, linkusi mojuoti įstatymais, kurie jai "leidžia" nieko nedaryti, tai atsisveikinkite su ja visiems laikams.
Tai, kad mergaitei čia patinka, neturi surišti jums rankų. Vaikas juk negali žinoti, kad kitur esama puikių klasių ir mokytojų, o jūs, tėvai, žinote, kad galima rasti kitą puikią klasę, todėl čia sprendžiate jūs. Vaikui atrodo, kad nesaugu eiti į naują mokyklą, o tėvų akimis (bent aš manyčiau) nesaugu palikti vaiką čia. Be to, vaiko žodžiai, kad nenori eiti į kitą mokyklą, tarsi leidžia jums, tėvams, nespręsti šio reikalo tikintis, kad viskas kaip nors išsispręs savaime. Tokiu atveju patarčiau prisiminti visus žiniasklaidoje nuskambėjusius įvykius, kai tėvai nieko nedarė, tik kalbėjosi su vadovybėmis, žodžiu, delsė, ir kuo tai baigėsi... Žiauru, bet gal tai padės jums atsipeikėti.
Čia dar kažkas rašė, kad mergaitė yra "auka" ir ar ji turi bėgti. Tai ne, žinote, ji turi išdidžiai atlikti bokso kriaušės vaidmenį.

Berniuką dar galima vesti į savigynos treniruotes, bet čia kalbama pie mergaitę (tarkim ji iš prigimties yra nedrąsi), atsiimčiau dukrą iš tos klasės netempdama gumos.