Visada galvojau, kad mano skausmo lubos aukštos, esu ištverminga, klubai platūs, nėštumo metu per jogos pamokas mokėmės kvėpuot, medituot ir pan, todėl pagimdysiu lengvai...
Sąrėmiai namie kas 10-30 min truko tris paras (galvojau, kad čia tokie paruošiamieji, nes nereguliarūs intervalai

). Naktim kas pusvalandį atsibusdavau nuo sąrėmių su dejavimu, dienomis būdavo lengviau, nes beveik ištisą dieną vaikščiojau ratais po kambarius ir per sąrėmius kvėpuodavau bei tūpdavau. Kai pasirodžiau gydytojai sutartu metu mane su 7cm atsidarymu išsiuntė į gimdyklą. Ten per apžiūrą nubėgo vandenys ir prasidėjo dar didesni skausmai. Kadangi tas tris paras beveik nemiegojau, parą buvau nevalgius, stiprūs sąrėmiai greit išvargino (buvo tik viena mintis galvoje "noriu prigult, apsiklot ir pamiegot" ) ir buvau visiškai be jėgų buvo sunku net kalbėti, vėmiau, krėtė šaltis, varė prakaitas, skausmas buvo nepakeliamas, šaukiau, galvojau mintyse, kad noriu mirt. Stumti nesisekė -kai pradėjo kristi vaiko toniukai teko panaudoti vakuumą vaikeliui ištraukti. Gimdžiau be nuskausminamųjų, tik ties 9 cm teko panaudot skatinamuosius. Siuvimo nejaučiau. Po to parą nesumerkiau akių, nes miego visiškai nesinorėjo, tik žiūrėjau ir žiūrėjau į savo dukrytę
Kelis mėnesius gimdymą prisiminiau kai baisų gyvenimo košmarą. Dabar po 13 mėn. gimdymo potyriai užrakinti kažkur giliai stalčiuje. Ruošiamės vėl planuoti atžalėlę, tikiu lengvo antro gimdymo...