Mane tai truputi erzina, kuomet pamokslaujama, kad gimdymas nera toks baisus, kad neverta nuskausminamu ir pan. Musu kunai, psichika skirtingi, tuo labiau patys gimdymai. Sios temos autorei gimdymo skausmai buvo malonumas, o kitoms kancia. Nesakau, kad reikia prisiklausyti baisiu istoriju, bet reik ziuret realiai. Taip, reikia galvot apie vaikeli, bet kai esi skausmu agonijoj ar net samone prarandi, visos tos minyts vejais. As nuteikinejau save ir net buvau isitikinus, kad mano gimdymas bus lengvas

. Deja, saviitaiga nesuveike. gimdymas truko 14 val. Kol dar laukiausi, dauguma antra karta besilaukianciu mamyciu sake, kad si karta tai jau prasys epiduro. Taip gavosi, kad as gimdziau be epiduro. saremius iskenciau be riksmu, nors jie ir tesesi ilga laika. Bet pats gimgymas buvo ilgas ir sunkus, dar ir skatino. Per pati istumima tai tikrai garsiai uzrekiau, ir tas riksmas is skausmo nevaldomas, tada nera kada galvoti, kad kazkur kazkoks ligonis kencia dar labiau. Nesijauciu nei didvyre nei laiminga, kad gimdziau naturaliai. Nors akuseres ir vadino saunuole, kad atlaikiau toki gimdyma be nuskausminamu. Na ir kas, juk neturejau kur detis, kaip atlaikyti

. Ir ar verta buvo? Nes net kazkokios euforijos gimus vaikui nejauciau, dziaugiausi, kad viskas pagaliau baigesi. Buvau tokia issekus, kad galvojau tik apie poilsi. Todel nemanau, kad mes viena kitai galime kazka labai patarti, galim pasidalinti patirtimi, bet kiekviena turi rinktis nuskausminimo budus pagal save.