aš irgi pakalbu su dukryte. kai tik atsikelia, pasakau "labas rytas", paklausiu ką sapnavo. užsiimant su ja pasakoju ką darau. kartais pajaučiu kad mes vienos dvi namuose ir aš tyliu ir ji tyli. tai net prieš vaiką nepatogu pasidaro, kad nekalbinu mažosios.
vieną kartą buvom kambary abidvi, tėtukas kitam. ir aš kažką tvarkiau kambary, dukrytė kėdutėj sedėjo, ir aš pradėjau kalbėti, pasakoti ką darau, ką tėtukas veikia kitam kambary- bet viskas tarp kitko, šiaip po nosim variau viską. dukra klausosi. tėtukas įkiša galvą ir klausia ką aš jam sakiau. išpučiu akis, tipo atsikabink aš iš vis nekalbu. jis išėjo, aš vėl po nosim kažką burbu. tėtukas vėl - jei jau man kažką sakai tai sakyk garsiai. ir tik tada supratau kad aš burbu kaip sena boba
tai va kartais tie vaikai ką priverčia daryti

šnekėti be paliavos ir nesuprasti kad tu šneki

Jei negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį į ją