Tai labai naturalus klausimas. Kur mano vieta? Koks mano pasaukimas? Ar as savo rogese? Dauguma zmoniu to paties saves klausia ir gyvendami Lietuvoje.
Gyvenimo uzsienyje pradzioje, mazdaug pirmus 5 metus, tas klausimas iskyla astriau del adaptacinio diskomforto atsirandancio pakeitus kulturine aplinka ir kalbos barjero. Sekantys 5 metai - salygines pusiausvyros arba indiferencine busena. Ties 10 metais ivyksta luzis ir pradedi kritiskai vertinti savo galimybes grizti gyventi Lietuvon. Aisku, cia pateiktas laiko tinklelis labai abstraktus nes kiekvieno is musu situacija ir vertybes, prioritetai, prisitaikymo, socialinio pakantumo ir kit. savybes yra isrreikstos skrtingu intensyvumu. Taciau speciau, kad principas gana universalus. Niekas nestovi vietoje, tiek Lietuvoje vyksta esminiai pasikeitimai, tiek zmogus gyvenantis skirtingoje aplinkoje, "pagreitintu tempu" ieskosi salycio tasku su naujaja aplinka. Taigi gaunasi "prasilenkianciu traukiniu efektas": atotrukis dideja su dvigubu pagreiciu. Atotrukiui pasiekus kritini taska jau pradedi saves klausti : Ar kada nors Lietuva taps TIKRAIS musu namais?...
Kaip gali speti, tokiu klausimu rezultatas yra panasus i iki kritines ribos itempta gumuka: jei skirianti jega bent minimaliai didesne uz traukiancia - bambagysle nutraukiama galutinai, jei traukiancioji didesne - prasideda griztamojo judejimo dinamika. Kol nepraeisi sio ciklo iki galo, niekada tiksliai nesuzinosi kuri jega tave veikia stipriau... Taigi viskas priklauso nuo taves pacios - jei esu avantiuriste, tuomet tau tikrai bus idomu prieiti ta kritinio itempimo riba ir pasiziureti kas bus, jei bijai rizikos - nezengsi iki pat galo ir visa gyvenima kankinsies nezinioje (nes net ir grizus Lietuvon nebus 100% isitikinimo, kad nebutu buve geriau pasilikti uzsienyje...) Tokia jau ta zmogiska natura.
Na bet siaip ne taip supratau ka norejo pasakyt, ir pritariu mintims...
