QUOTE(Bonifacija @ 2005 02 06, 13:05)
visada pazadame, kad sunkai akimirka busime sali savo mylimuju zmoniu. Tai kodel tada, kai ta akimirka ateina, kai kurie tiesiog pabega??? Loshimas yra liga, kuria galima isgydyti, todel as manau neteisinga pabegti nuo problemos. Nesakau, kad reikia su tuo taikytis, taciau bent jau padaryti viska, kas imanoma. Man gaila tu zmoniu, kurie iskart apie tai suzinoje, palieka savo mylima zmogu viena ir dar pyksta.
Aš irgi sakau, kas išsiskirti visada suspėsi. Tik tą padaryti galima jau tada, kai visi tavo pastangų resursai išeikvoti. Vienu spyriu išmesti vaiko tėvą pro duris, net nepadėjus jam atsitiesti? Mielosios, jūs net neįsivaizduojate, ką reiškią iš vaiko atimti tėvą, net ir patį blogiausią. Manęs sūnus ne kartą yra paklausęs, kiek kartų ir kaip mes stengėmės ieškoti išeičių. Nors aš jam paaiškinau, kad su jo tėvu po daugelio pokalbių nebemačiau prasmės kurti ateities, jam vis tiek atrodo, kad aš padariau per mažai, kad išsaugočiau šeimą.
Kol atsiranda tas kitas, galėsiantis pakeisti tėvą (bet tai irgi nebūtinai gali baigtis sėkme), "išsižioja" didžiulė tuštumos spraga vaiko gyvenime, kuri paskui vienaip ar kitaip atsiliepia paauglystėj. Vienai auginti vaiką įmanoma, bet labai sunku. Dvigubi darbai, kad galėtum užtikrinti bent minimaliausią materialinį aprūpinimą, laikas, kurį turi skirti sau atsipalaiduoti (galų gale ir tam, kad susirastum draugą, jis pats į namus neatšoliuos) atima nemažą dalį to laiko, kuris turi būti skirtas bendravimui su vaiku.
Jau patikėkit, žinau, ką kalbu