Paauglys namuose

Kompas jo, už elektrą mokat jūs. Turit pilną teisę riboti tokius dalykus. O dėl nesiskaitymo su mokytojais - laikinas reikalas. Šitą dalyką ir aš praėjau Už kurį man labai nejauku ir gėda.

realiai aš jokių didelių bėdų čia nematau ar vaikas nesimoko,geria,vartoja narkotikus,bėga iš namų?Jis su jum kalbasi,esate kaip teigiat draugai,pakalbat atvirai tai didžiuliai pliusai ne visi sugeba atvirai pasipasakot ne vien apie gražius dalykus,jau vien tai yra pasiekimas..sakau iš savo patirties o kas jus išveda iš kantrybės?juk tai paauglys,jis ne suaugęs,ar jūs nedarote klaidų?jei visame kame visad pasielgtumėte teisingai gal ir galėtumėt dėl to viltis kad jis taip pat neklys,bet...juk viskas paauglystėj atrodo kitaip.Iš kitų klaidų pasimoko dažniausiai bailiai,kurie iš tikro net nepabando.Manau,kad viskas daugmaž pas jus gerai su suagusiu ne visad gerai sutariam,o čia paauglys su savo nuotaikom sėkmės


ką aš galiu pasakyt..nustokit jį lepinti.Pamiršau ar rašėt kiek metų..drabužius pats gali susitvarkyt,obuolį nusilupt irgi,rankos nenukris.Vargšė būsima žmona..ar vyrą lepūnėlį norit išaugint?O jei valgyt nenori tai tegul pabadauja..dievaži išalks ir pavalgys,gi nėra gyvas oru.Susirgs prasirgs ir žinos,kad valgyt reikia.Jei vaikas labai kūdas prie to tai galit paminėt,kad merginom šakaliai nepatinka
nesu specialistė kompų ir nežinau kaip apribot tą sėdėjimą,tikiuos kad kaip nors sugalvosit,nes tikrai į naudą. O pradžiai gal reiktų pamėgint pakalbėt ką jis galvoja apie ateitį,apie jūsų draugą(nes jų santykiai taip gali įtakot jo elgesį)ir tiesiog atvirai pasakyt ko tikitės iš jo,be pamokslų,nes iš karto nusiteiks priešingai,tiesiog apeliuokit į jo sąžinę,jausmus,jei jis toks gabus ar protingas kaip sakot tai turėtų kažkas nusėst galvoj.o tiksliau kaip jo gabumai pasireiškia?ką jis sugeba?
atsiprašau gal piktai nuskambėjo postas,bet visai be pykčio čia


ziaurumas, agresija ir pan. ir pernelyg didelė meilė kenkia vienodai."Dievinsiu" jei suprantam vienodai,kaip tai atrodys nieko gero nebus kiek žinau tokių dievinačiųjų iš jų vaikų nekas išauga.Reikia vaiką nuolat drąsinti,remti,skatinti,rodyt pavyzdį savimi,užimti jį veikla,bet tik ne dievinti ir lepinti.

Kartais,kai nebeveikia sazines minimas,grazuszodziai,gali paveikt,stiprus ir piktas barnis,pasakymas,viskas,jau gana,jaunuoli mano kantrybe truksta ir neketinu su tavim kalbetis kaip su mazu,nors is esmes esi ir busi priklausomas nuo manes,gal vaikui,tas jusu saldumas taip persisaldejo,kad jusu pastangos issaukia atvirkscia jo poelgi...Sukretimai irgi terapija,o mykimas ir asarojimas paugliui dazniausiai lygus nuliui Sekmes

Labai ačiū! Man naudingos Visokios nuomonės.
Kalta kalta, tikrai kalta, žinau kad lepinimas labai blogai.. Priimu tikrai teisštą kritiką ir pabarimus, jau kaip ir anksčiau rašiau, kai pati buvau ištekėju už mamyčiuko vienturtėlio(tėvas! Obuolys nuo... ) tai tiesiog prisiekus buvau kad aš tai jau užauginsiu ne gerą sūnelį, o tikrą vyrą, rimtą šeimos žmogų mokantį gerbti moterį.. Ir, maniau sekėsi gerai, buvau jo žodžiais žiežula, laikiau griežtai nage, bet nors pasiteisinimai esmės nekeičia , bet leiskit pasiteisint, neseniai po mirtinos ligos likau neįgali(fiziškai atsireabilitavau) ir sūnus tapo vienintelis per ką bandau užsikabinti už givybės, tai gal todėl nesamoningai taip gaunas, bet vat ir noriu visokių nuomonių kad kaip nors ieškoti tiesos kelio, nes atrodo nebemoku nieko.
Šiaip visai nesu saldi, tebedrožiu dėl tvarkos ir švaros, tik deje bergždžiai, gyvenam dviese.. buitis sunki.. vyrukas net skylės sienoj neišsiprašau išgręžt, ir na kaip tu jį priversi..kaip ir dabar prie knygų.. šiandien jau gavos biaurus moteriškas ginklas- ašaros.. pradėjau normaliai kalbėt ir pratrūkau.. na nieko daugiau negaliu pasakyt tik: Be mokslo tu nepasistatysi savo ateities, tau labai šito reikia.." Bet bet, juk žinau, kad per vieną įėjo per kitą išėjo..

Tikrai Jus neturetumet taip saves griauzti...Jusu situacija puikiai suprantu,mano mamai taipat nutiko,tik as jau uzaugau istekejau ir gyvenu kitam mieste,ji liko su 13mete mano sesute,viskas tikrai labai pazystama,tik dar dziugu musu atveju,kad esu as viresne sese,visko buna,labiausiai kartais skaudina tokia patarinejantys zmones,ale lauzk del mokslu,del zodyno del tvarkos,sutinku,kad kontrole butina,tik svarbu neperlenkt,nes paugliui lengva priesu patapt,tai stengiuosi visko saikingai,bunu ir drauge,o kartais ir ziezulla,zinot kai isisiubuoja pauglys,kartais jam gali padet koks dedes,tetos kaimino,piktas pabarimas...ziauriai slydus tas reikalas,tos hormonu audros biasus dalykkas,tik jis praeina,as zinau,kad kai mano sesyte uzaugs bus mamai pati geriausia drauge,tikiu ir jusu sunus,reikia islaukt,o dabar kaip pas jus,taip ir pas mus,buna asaru ir pasimetimo...Ir dar uz vaikus gyvenimo nenugyvensit,galit jam padet,bet tikrai neitakot ir nepriimkit sau tiek daug atsakomybes,nepamirskit ir jis yra asmenybe

Išprotėsiu... Jau mokytoja skambino skundžias... Jei skambino ta kur mes su juo pasiaiškinom, tai žinau aš ją, nelabai noriu ir kreipt dėmesio(čia tik tarp mūsų, oficialiai viskas vyksta kaip priklauso su moralais ir t.t..) ji bent dalyką mokyt pasistengtų.. dar nuo savęs atsimenu, visiškai nieko nemokė.. Per nelaimes pražiopsojau ir tėvų dieną, gal nors kažką būčiau pasikalbėjus, nieko neišspręstume, bet bent parodyčiau kad rūpinuos, ir kad tik neuž-isėstų paskui visai.. Nebegaliu daugiau girdėt to "Viskas nuo auklėjimo priklauso".. Nu jau ką ką, bet maniškis labai nuo pat mažens buvo auklėtas, stipriai laužtas, net manau retas kuris taip būtų nagan imtas..ir su tėvu šiuo klausimu sutarėm, tikrai darnia komanda dirbom ir buvom labai patenkinti rezultatais ir iki paauglystės buvo auklėtojų numylėtinis.. Nu ir ką, nu ir ką aš dabar galiu padaryt? Ir šiaip tsi geras jis, tik dėl mokslų tai nerimauju, bet tame ir esmė kad gerai galvotas masto giliai, sako na kam man ta algebra, ir išties, juk pati žinau, kad nu nereikalinga man gyvenime tie sinusai ir pan ir neturiu ką atsakyt.. ką, dėl bendro išsilavinimo? Labai gerbiu ir tikrai nenoriu nieko sakyt, bet vistik mokytojas turi mokėt sudomint savo dalyku.. Šypsoso jis žiūrėdamas kaip nervuojuos kad tą vizitą pražiopsojau.. Bet fainas, teisingai sako, gi nueisi visada rasi su kuo pasikalbėt nori, tikrai reiks susikaupt ir paskambint bent tai..

be galo įdomu ir ką paty spaaugliai mano apie jų auklėjimą/..
Neišspręndžiu dialemos, padėkit,. na kaip vistik su tais miegais, vienur gavau repliką, kad tokiam(16m) amžiuj jau patys spręndžia, bet vis tik gal vistiek tėvai dar turi prižiūrėt kad laiku eitų miegoti, nemanau kad gerai sėdėt prie kompo iki 2 nakties, juk ryte į mokyklą. Tai vis tik, kaip teisingai reikia, ar esu teisi kad prašau(nepasakyčiau kad veikia) jog bent po 12-tos eitų miegot?

na as paauglystes laikais, kompo neturejau, tai knygas iki 3val nakties skaitydavau arba iki ryto, tada eidavau i pamokas, ok budavau tokia neitin darbinga, bet po kiek laiko issimiegi ir vel pasiemi kokia idomia knyga...nores miego issimiegos, nemazas vaikas zino tai. todel maziau situo rupinkites, gi neatsiguls ir neziures i lubas, kol po valndos uzmigs

Paauglystės laikais aš taip pat pati spręsdavau kada eiti miegoti. Tik, žinoma, tuo metu turėjau būti namie ir naktinėti tyliai Tik mama, pamačiusi, kad jau po pirmos, o aš dar nemiegu, paburbėdavo, kad normalūs žmonės kelsis tuoj Kompo taip pat neturėjau, o kadangi buvau pelėdžiukas, tai kartais iki paryčių skaitydavau knygas arba mokydavausi, o kai reikėdavo į mokyklą keltis, žadėdavau "Daugiau niekada..". Atsigriebdavau per popiečio miegą arba savaitgaliais. Pritariu Reikai, manau, tokio amžiaus paaugliai patys turėtų spręsti, kada jiems ilsėtis, nes reguliavimas, kada gesinti šviesą šiek tiek kareivines primena

Oi tai ačiukas, gal mažiau panikuosiu.. Vis kraštutinumais, tai labai griežtai(matyt tebelikę) imdavau, tai dabar kaip vienintelį mano egzistavimo akstiną lepinu..pačiai biauru pagalvot jei vyras toks užaugtų..kaip manasis buvo.. oi..
Man paranoja! Grįžo iš "lauko" neįprastai vėlai(valandom tai normaliai, šiaip niekad tiek nebūdavo) ir kažkoks mane nerimas apėmęs vis žiūriu na ir nuėjo po kiek laiko miegot(pirmą kart turbūt nuo darželio!), paklausiau ar gerai jaučias sakė aha, paskui numigęs (dar keisčiau!) vėl nuo kompo nuėjo, sako ai tingiu žaist! Nu čia tai man visiška mistika.... Ne nu rimtai paranoja! vėlai gulė, ore pabuvo ir užsimanė miego, o ir žaidimai gali atsibost per tiek metų sėdėjimo, labai čia.. Bet vistiek kai persigasdinus nuo tokios aplinkos net bandžiau įžiūrėti ar vyzdžiai neišsiplėtę..vis orą uodžiau. Siaubas, juk žinau kad nedurnas ir kalbėję esam žinau kad jis prieš nusiteikęs, nors kart grįžus radau sidro gerta.. Na taip žinau, nieko čia tokio... bet turbūt tebenoriu griežtai laikyt.. Čia man vaistų reikia.. Einu panaršysiu apie požymius ir spėju apsiraminsiu.. gal gerai kad neišsidaviau, jam turbūt skaudu būtų mano toks nepasitikėjimas...nors čia tik saugumo baimė..

sveikos mergaitės!

skubu nuraminti ir padrąsinti mamas. pati buvau sunki paauglė. perėjusi į naują mokyklą, draugų ten nelabai radau, bet susiradau vyresnių vyriokų kompaniją ne iš mokyklos, nors ne ką ten vyresni buvo, vos keletu metų. man buvo 15-16, o jiems maždaug 19-20. ir prasidėjo.. buvo gan kultūringa chebra, studentai, bet žinot, pabaliavot tokiam amžiuj norisi ir be progų. kadangi jie visi būdavo pilnamečiai, tai tūsai užsitęsdavo iki paryčių ir per naktį. ir negrįždavau aš namo karts nuo karto, na kokį kartą per mėnesį. arba grįždavau labai vėlai ir dar aišku išgėrusi. o mano tėvai yra gan koncervatyvūs, ypač mama. tai buvo visko. ir ašarų, ir dramų, ir riksmų, nėštumo ir narkotikų testų. tėvai su savo pamokslais mane nervindavo, aš tik linksėdavau galva, o mintyse siuntinėdavau juos toli toli... ypač mama. dar iki šiol jaučiu pyktį giliai širdyje, už tas jos dramas. sakot, aš žiauri? dabar ir man taip atrodo, bet tada man būdavo nusišvilpt ant jos ašarų ir visokių "už ką man taip" ir "kodėl negali buti tokia kaip kiti vaikai". iš dalies ją suprantu, bet iš kitos pusės nepateisinu. net kai dar nebuvau bjauri paauglė, ji man visada prikaišiodavo iš serijos "kodel devintukas, o ne dešimtukas?" ir pan. na ji labai reikli ir tokia koncervatorė, su kietu charakteriu... o kai buvau paauglė tai išvis.. retai kada pasidžiaugdavo mano gerais darbais, dažniausiai sulaukdavau priekaištų ("tu nieko nepasieksi, tu būsi niekas" ir pan).
beje, apie dramas. tai nebuvo riksmai ar barniai (na, gal pokalbiai su pakeltu tonu), tai buvo dūsavimai, tipo "kaip man nepasisekė" "kas iš tavęs bus" ir savęs gailėjimasis (iš mamos pusės). ypač nervindavo, kai jinai kas vakarą skambindavo draugėms ir seserims pasibėdavot apie mane. man paskui ilgai buvo gėda toms moterims į akis pažiūrėt... tėtis buvo pasirinkęs stebėtojo taktiką ir buvo nuolaidesnis, žinau kad tėvau nekart yra susipykę dėl mano auklėjimo.
mokiausi gan vidutiniškai, kai susidėjau su chebra pažymiai dar suprastėjo, bet nebuvo taip, kad į pamokas nevaikščiočiau. bet man tikrai tuo metu neatrodė (ir iki šiol neatrodo), kad tai ką aš dariau, buvo tragedija. būna ir blogiau. bet mano mamai atrodė kitaip.
tėvai kreipėsi ir į psichologus, buvau bent pas 3 skirtingus. ėjau tik dėl to, kad jie vertė. nepasakyčiau kad padėjo. mano "sunkios paauglystės" laikotarpis tęsėsi maždaug 1,5 metų. viskas baigėsi tuo, kad būdama 17-likos susiradau 22-ejų vaikiną, kurį beprotiškai įsimylėjau, ir kuris man padarė didžiausią įtaką. pradėjau mokytis, susiradau naujų draugų ir visos problemos išsisprendė. šiuo metu gyvenu puikų gyvenimą, baigiau universitetą, stažavausi užsienyje, dirbu savo svajonių darbą, daug keliauju ir esu žiauriai laiminga. ar kas galėjo pagalvoti, kad "niekas" virs "kažkuo"?

turiu 18-metę seserį. ji turbūt tobulas vaikas. gerai mokosi, turi daug draugų, linksma, besišypsanti, optimistė, viskuo besidominti ir pan. bet pastebėjau, kad jos su mama beveik nebendrauja, tik buities klausimais. mama karts nuo karto paklausia kaip sekasi mokykloj, sesuo burbteli kad gerai ir tuo baigiasi jų bendravimas. taigi, imu manyt, kad gal mama nemokėjo būti mūsų drauge, o pasirinko bambančios mamos įvaizdį?

su mama iki šiol nesam draugės. ji mano mama, aš ją myliu, bet iki šiol jaučiu nuoskaudą ir nesam labai atviros. pakalbam be pykčių, bet ir be ypatingos meilės. su tėčiu sutariu puikiai.
atsiprašau, kad viskas taip padrikai papasakota, bet tiek daug emocijų užliejo...

sėkmės visoms, auginančioms paauglius. pati dar nesu mama, nežinau nei ką patarti, bet tikiuosi kažkam mano istorija bus naudinga.

pakeliu veja ir nuguldau 15-likini (beveik 16) apie 22 ne kasdien penktad ir sestad gali pabut ilgiau paskaiciau tema ir matau kad galiu sulaukt revoliucijos, nes ir antram vaikui jau virsh 11 bus didele revoliucija
o jei atvirai bijau tos siautulingos paauglystes na, bet tikiuosi kad mano vaikai bus pakankamai protingi