Paauglys namuose

Lenkiu galva pries Vasario isminti!
Neber nei ka bepridurt.

Ai jo, Vasariuk, mes kiekvienas po kompa turim, tai del to problemu neiskyla.

Na vasaris labai kategoriškas. Man atrodo , kad paaugliai ,kaip ir visi žmonės yra labai skirtingi. Visiems vienos klišės negalima taikyti. Vieniems reikia griežtos rankos, kitam- švelnumo. Neduoti pinigų, neišleisti iš namų, manau problemos neišspręs.
Kolkas man su savo penkiolikmečiu alaus nesinori gerti

Kai man buvo 15, su mama negėriau alaus, jeigu ką. Žinoma, mano surašytos priemonės gali nepadėti išspręsti visų problemų, bet bent jau galima parodyti, kad tėvai yra viršesni. Ir galima tuo pačiu būti draugais. Ką dar galiu pasiūlyti? Aš tikrai esu labai kategoriškas, mama kartais juokiasi, kaip man bus su savo vaikais. Aš šiaip labai myliu vaikus, esu labai geras, bet griežtas...Kiek jau man yra tekę dirbti aukle

Su savo yra kitaip. Del to, kad juos labiausiai už viską myli, su jais kartu gyveni kol užauga, saugai, globoji,nori ,kad taptų patys geriausi.Ir kas be ko ,turi priimti juos kaip asmenybes, nuo pat gimimo.

Sutinku su jumis.

Na dabar Daivinyčia šūktels "neužlindinėk!" bet Vasari jau kad širdutėj suplazdėjo geriausi jausdmai tau Žinok tikrai pasakei man labai labai reikalingų dalykų , o ir net paramint paguost labai nuostabiaisugebėjai Šiaip tai prieš visas nelaimes, kol sveika buvau(dar vos prieš gerų porą metų) tai aš labai ketai jį laikaiu, tikrai gelažine ranka aš jį, net ironizavo, kad užtenka šlepetę nelygiai padėt tai tooks triukšmas , trikrai retas tėvas toks griežtas būdavo, tik žinoma stengiaus kad tas griežtumas teisingas būtų ir nepamiršt gerą paskatint, žodžiu tikrai stengiaus.. O kadangi kompas jo, tai vos jam grįžus iškart pasitraukiu, manau jam nepatinka tiesiog pats pletkų lygis.. ir aš jam pritariu stengiuos kad pastebėtų tik mano augalų ir servetėlių temas juk bet kam būtu nesmagu pajaust aptarinėjamam.. Jau užleidžiu.. Dar grįšiu

Dėkui už gražius žodžius Na gal jūsų sūnus neatkas šios temos būtų įdomu sužinoti kiek metų sūnui. Jeigu tik prasideda brendimas, tai nieko keisto, kad pykstatės. Nuo kokių 17 metų viskas pradės tvarkytis pamatysit. Visos šeimos tai išgyvena, kalbu iš patirties

Oi, pasirodo vėl neatsakiau, gal kad anksčiau jau buvom pasidalinę, jam nedaug iki 17, ir kai paskaičiau, tai iškart pagalvbojau,kad rimtai tu turbūt vėl teisus, nes išties lyg jaučiu jau kažkokius nedidelius pasikeitinus, kad ir mažmožis kaip lėkštė tvarkingiau išvalgyta, vakar šūktelėjo kad į kiemą eina, kad ir tas šiaip klausimėlis, toks ženklas pabendraut, o šiandien pats atsikėlė ir kažko anksčiau į mokyklą išėjo. O vakar pasitenkinau savo ožius, vėl gryžęs sako noriu valgyt, sakaui tai gerai kad nori, suprato kad noriu pasakyt jog toks pasakymas nieko nereiškia, tai pridūtė tai padaryk o visnoriu pasigirti, kad viiisada pasako ačių už atneštą valgį arbatą manau tai gan reikšminga ( tipo išauklėjau ane ) M-hm, aš juk ir išų patirties žinau kooks sunkustoks amžius.. jam gal net kiek lengviau man atrodo, nei man buvo, vien jau kad su tėvais jokio ryšio neturėjau..Niu kč darau išvadas ir eilinį kartą save drausminu, kad nereik anksčiau laikom stradalint, dažnai viskas su laiku į savo vietas stojas m, dar neatsakiau, galir visiem paagliam jų motinos durnos atrodo, nors gal prieš viską žiauriai kruta pana buvau, tai jam tiesiog kiek jau pasodint mane norėjos, bet dabar tikėjaus atlaidu\mo dėl sveikatos, na o vyksta, tarkim, skundės kad akis trukčioja, aš visad besidominti medicina sumečiau kame reikalas ir galvoju, nepirkaliosiu tablečių, parduotuvėj išstudijavau visus mineralinius ir nupirkau su didžiausiu reikalingų mineralų kiekiu, paduodu, va sakau, natūraliai pasipildyk organizmą, tai jis su tookia kankinio išraiška ir balsu jau kad atsiduso " ojei..vėl...jo jo.."(Tipo'vaje ir vėl ji su savo nusišnekėjimais, žinovė atseit) Tikrai maniau tiks, nes ir šiaip daug gert mėgsta.. O šiaip tai mirštu iš gėdos turiu siaubingą kompleksą, na kaip man jį priverst mokytis, kai pati nesimokiau?..

nu siandien juokaut noro neturiu, nes labai galva skauda.
Kai as buvau paaugle, man mano motina atrode pati durniausia ir blogiausia pasaulyje. Be to, as nuo 12 metu buvau "istremta" i internata, ir savo motinos visada labai bijojau. Turbut nereikia pasakot, kokius jausmus as jai dar ir siandien jauciu.
Svarbiausia yra pasitikejimas. Pagrindas visu zmogisku santykiu.
Melynakrauje, kas ten su sveikata tavo, kokia liga, kodel vaikas tau lyg ir priekaistus daro arba ginasi kad jis del to nekaltas? Jei nenori cia paviesint- parasyk asmenine zinute. As klausiu ne is smalsumo, bet noredama geriau suprasti situacija.

Taigi... tik esu tikra, kad mūsų ir mūsų vaikų situacijos nepalyginamos Deje mūsų motinos ištikro buvo... na sakykim daug neteisios, o mes, nemanau kad nuopelnas, bet dabar iš visų jėgų stengiamės kad mūsų vaikai nieko panašaus nepatirtų pasitikėjimas.... o kartais jį nereikia užsitarnauti? Net prisiminiau kaip nmuolat jam aiškindavau apie teisingą elgesį, rodos ir kad tipo man nemeluotų, nes pagarbą užsitarnauti kartais reikia daug metų, o ją prarasti užtenkla vieno negarbingo elgesio.., o tada atgaut jau keturgubas darbasir laikas..

Na tai yra labai gerai, kad matote šiokius tokius pasikeitimus, manau, kad viskas keisis tik į gerą, nes juk nėra jokio malonumo pastoviai pyktis su mama. Žinoma, neverta tikėtis iš karto „auksinio“ sūnaus, po truputį viskas. Šaunuolės jūs visos, kad stengiatės dėl savo vaikų (na kitaip ir būti negali,bet juk visokių yra,ypač kurių praeitis nebuvo labai gera) kadanors visos pastangos atsipirks. Ne kada nors,o greitai,nes juk greitai vaikai auga. Pats stebiuosi, atrodo ką tik pirmokas buvau, o dabar...

Murrrr.. Žinai, o juk šiaip mes galima sakyt net išvis nesipykstam, ankščiau vėjus dėl tvarkos keldavau, mat esu truputi pedantė, o dabar kai man pačiai viskas dzin, tai tokia apatiška į viską ranka numojau, bet tu paskatinai mane susiimti, tikrai, reikia dėl jo pasistengti, ir dar, kažkodėl pati tikiu kad viskas bus gerai, tokie gabūs neprapuola, ir svarbiausia, kad aš iš jo sau tai nieko nesitikiu, tas atsipirkimas man tėra vienintelis: jei jis jausis LAIMINGAS jei pasirinks teisingą(bendrai) gyvenimo būdą, pageidaučiau moralų , bus sąžiningas su kitais, bus geras savo išrinktąjai, jį gerbs ir jis mylės gyvenimą tik tuomet aš jausiuos atlikus pareigą gerai, ir net jei jis nenorės su manim bendrauti, nebus tragedijos, nes aš pati pervargus nuo sviškės ir prisiekiau niekad saviškio taip nekankint
Vasari, o kodėl juos taip erzina, kai būna visai netyčia gaunas jų slengu ką ištari?